Prisipažįstu. Ir aš mokykloje buvau ta mergaitė, kuri rūkė.
Mokiausi prestižinėje Mykolo Biržiškos gimnazijoje, kuri tuo metu varžėsi dėl antrosios vietos visų valstybės mokyklų reitinge. Į ją įstoti nebuvo lengva. Reikėjo ne tik gerų pažymių, bet ir stipraus motyvacinio laiško. Kaip įsidarbinant.
Ir štai aš dešimtokė gimnazijoje. Paauglystė. Parūkymai per pertraukas, praleistų pamokų rekordai, mėlynai dažytas plaukų ežiukas. Pagal B.Burgio skalę, nė tiek nereikėtų, kad būčiau išsiųsta velniop už mokyklos taisyklių pažeidimų komplektą.
Parūkymai per pertraukas, praleistų pamokų rekordai, mėlynai dažytas plaukų ežiukas. Pagal B.Burgio skalę, nė tiek nereikėtų, kad būčiau išsiųsta velniop už mokyklos taisyklių pažeidimų komplektą.
Tačiau mano direktorius Valdemaras Kaupinis pirmiausia buvo Žmogus. Ir mylintis, gerbiantis, gero linkintis mokytojas. Todėl dėl praleistų pamokų aš nesulaukiau vilko bilieto, o mano tėvai apie problemas sužinojo tik tada, kai pati jiems viską papasakojau.
Ne, nebuvo taip, kad gimnazijoje viskas galima. Toli gražu. Dėl praleistų pamokų buvau iškviesta pas direktorių pasiaiškinti. Ne viena. Žinodamas, kad „ant kilimėlio“ aiškindamasis paauglys tokiame būryje nepadlaižiaus, bet jausis ypač nejaukiai, drauge jis sukvietė visus klasės neklaužadas.
Žinoma, tada šiek tiek prikūriau. Priminiau, kad mokyklos vertybė yra pilietiškumas, ir papasakojau apie veiklą visuomeninėse organizacijose pareikšdama, kad Lietuvą kurti ne mažiau svarbu, nei atsėdėti pamokose. Pabrėžiau – pažymiai dėl pravaikštų nepablogėjo.
Netikėtas pasiteisinimas visus prajuokino. Mano direktorius ir praėjus keleriems metams po mokyklos baigimo vis dar sakė, kad tai buvo vienas originaliausių pasiaiškinimų, kuriuos jam teko girdėti.
O man tai buvo pati geriausia atsakomybės pamoka. Jau tada, sėdėdama ant nepatogios sofutės direktoriaus kabinete mintyse dėkojau jam už tai, kad kalba su manim, o ne su tėvais. Ne dėl to, kad tėvų bijojau. Mama man taip dažnai rašydavo raštelius „praleido pamokas, nes blogai jautėsi“, kad pati kartą pasisiūlė parašyti nuolatinį: „Visada penktadieniais blogai jausis“.
Todėl ir dabar savo direktorių vadinu Mokytoju. Nes jis niekada nežemino, nesmerkė, o mylėjo, gerbė ir tikėjo. Ir jis niekada netėkštų, kaip dabar B.Burgis, kad verčiau dirbtų šaltkalviu, nei dirbtų mokykloje.
Tiesiog tą akimirką pajutau, kad pati atsakau už tai, ką padariau. Kad manim tiki ir pasitiki. Tai suveikė kaip spyris į užpakalį įrodyti, kad ne be reikalo. Mokyklą baigiau su pagyrimu.
Be mano pravaikštų, buvo direktoriui ir sunkesnių akimirkų. Kai švietimo reformatoriai nutarė, kad egzaminų stojant į gimnaziją būti negali ir ji turi priimti visus moksleivius pagal adresą, situacija labai pablogėjo. Du devintokai per savo mokyklines krikštynas į gimnaziją atėjo visiškai girti.
Mano direktoriui, kaip ir B.Burgiui, tada reikėjo nuspręsti, ar juos išmesti lauk. Ir ką jis darė, paklausite? Pirmiausia pasikvietė pasitarti mokyklos dvyliktokus. Kartu sutarėme, kad nieko nedaryti negalima. Prasikaltusieji buvo pašalinti iš mokyklos. Bet su galimybe sugrįžti. Po pusmečio vienas iš jų vėl mokėsi gimnazijoje. Ir taisyklių nuo tol paisė griežčiau nei bet kas kitas.
O mes, dvyliktokai, po tų girtų krikštynų patys pasisiūlėme direktoriui padėti. Kiekviena klasė pasiryžo šefuoti naujokų klasę ir paprastai, draugiškai paaiškinti, kas mokykloje leidžiama, o kas ne.
Direktorius savo ruožtu nesikišo į moksleivių savivaldos reikalus. Atspausdindavo necenzūruotą laikraštį, leido įkurti laisvalaikio kambarį, mokyklos radiją ir iš tikrųjų klausėsi, kai su juo kas nors ateidavo išgerti arbatos.
Todėl ir dabar savo direktorių vadinu Mokytoju. Nes jis niekada nežemino, nesmerkė, o mylėjo, gerbė ir tikėjo. Ir jis niekada netėkštų, kaip dabar B.Burgis, kad verčiau dirbtų šaltkalviu, nei mokykloje. O jei viena mergaitės cigaretė B.Burgiui užgesino meilę vaikams, gal tikrai jam garbingos, lyderius ugdančios gimnazijos direktoriaus kėdėje nebe vieta?
