Lilija Bručkienė: O gal šalia priverstinio karantinavimosi vietų statome iškart krematoriumus?

Vakar turbūt įvyko vienas iš didžiausių teisių pažeidimų per visą mūsų šalies nepriklausomybės istoriją. Jį galėtų paskui nagrinėti kaip neatsakingo ir kraštutinai pavojingo elgesio pavyzdį filosofai, politologai, epidemiologai ir kiti. Tik viena bėda – šito pavyzdžio kaina šiuo metu – mūsų šalies piliečių gyvybės. Taip galima būtų traktuoti priimtą sprendimą priverstinai keliose vietose karantinuoti absoliučiai visus sugrįžusius būtent nuo kovo 24 d.
Lilija Bručkienė
Lilija Bručkienė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Taip, aš nesu visiškai objektyvi. Taip, mano sūnus irgi parskrido vakar. Jis ne tas bedantis personažas, besityčiojantis iš visuomenės, kuris rodytas reportažuose. Jis čia mokslus pabaigęs ir čia dirbantis inžinierius, kuris buvo išsiųstas į komandiruotę dar tada, kai mes neturėjome nė vieno užsikrėtusio ir pasaulis gyveno senuoju ritmu.

Kodėl negrįžo anksčiau? Dabar tai skamba paradoksaliai, bet neskubėjo, nes oro uostuose prasidėjus savotiškai masinei isterijai buvo neįmanoma laikytis saugių atstumų ir higienos reikalavimų, o tai gerokai padidina riziką užsikrėsti virusu. Todėl toliau dirbo ir stengėsi labai griežtai laikytis visų įmanomų rekomendacijų. Išbuvo sėkmingai. Ir jis turėjo prie oro uosto mašiną, kad galėtų pats saugiai atvažiuoti į karantinavimuisi jau paruoštą sodybą. Ir būtų iš ten, gyvendamas vienas pats, dvi savaites toliau nuotoliniu būdu dirbęs.

Taip, mano sūnus irgi parskrido vakar. Jis ne tas bedantis personažas, besityčiojantis iš visuomenės, kuris rodytas reportažuose.

Manau, kad tokių sąmoningų mūsų bendrapiliečių vakar sugrįžo dauguma. Tai studentai, iš komandiruočių parskrendantys darbuotojai, tai pagyvenę ir į rizikos grupę patenkantys asmenys, tai mamos su mažais vaikais. Reportažuose didžioji dauguma minėjo, kad jų karantinavimuisi visos sąlygos jau sudarytos. Kaip ir tūkstančių iki tol grįžusių.

Bet ne – yra įsakymas ir nė vieno nebepaleido. Užtat dabar sudarytos visos sąlygos užsikrėsti. Pažeisti visi įmanomi karantino, saugaus elgesio ir žmogaus teisių reikalavimai. Kodėl taip vyksta ir kam to reikia, kai visai kitaip sugrįžo ir po šalį pasklido tūkstančių tūkstančiai? Juk dabar visi į tą mėsmalę pakliuvę praktiškai potencialiai yra ligoniai, kurie greitu laiku ir labai organizuoti plūstelės į ir taip nuo perkrovų sproginėjančias ligonines. Kaip vakar paminėjo vienas kolega – o gal tada verta prie tų lagerių iškart ir krematoriumo krosnis pastatyti – būtų paprasčiau ir kitų tikrai neužkrėstų.

Čia kas – tokia savotiška bausmė sugrįžtantiems už tuos keliolika neatsakingų, kurie nesilaikė karantino, ar pamokomoji baudžiamoji akcija? Tai gal laikydamiesi tos pačios logikos suvarykime dabar visus Biržų ar Jonavos gyventojus į vieną areną ir karantinuokime, nes ten irgi buvo keli nesilaikę asmenys?

Aš čia jau matau ne tik sveikos nuovokos neturėjimą, ne tik nelogišką, visuomenei dar didesnį pavojų galintį sukelti sprendimą, bet ir perteklinį jėgos demonstravimą.

Kaip pavadinti tokį įsakymą? Nežinau, aš čia jau matau ne tik sveikos nuovokos neturėjimą, ne tik nelogišką, visuomenei dar didesnį pavojų galintį sukelti sprendimą, bet ir perteklinį jėgos demonstravimą, nesitaikstymą su žmogaus teisėmis. Vadinasi, sprendimus priiminėja jau ne A.Veryga (nes vieno iš trijų išvardintų ypatumų jis neturi), aš čia jau matau Didįjį Brolį, arba kitaip, policinės valstybės profesionalą.

Kam reikėjo tokio sprendimo? Tikrai ne virusui sustabdyti – jis dabar turi tiesiog nuostabias galimybes paplisti ir daugintis tarp tūkstančių į vieną vietą suvarytų žmonių. Tiesiog idealios sąlygos. Manau, tas įsakymas turėjo atlikti dvejopą funkciją: visų pirma nukreipti besipiktinančios visuomenės dėmesį nuo medikų darbo saugumo ir testavimui trūkstamų priemonių, visų antra sustiprinti Vyriausybės ir politinės daugumos, kaip atsakingos ir besirūpinančios piliečiais, įvaizdį – štai mes jumis rūpinamės, štai neįleidžiame bendrų priešų – emigrantų, štai ryžtingai ir apgalvotai elgiamės...

Kiek tai kainuos realiai? Kiek kainuos viešbučiai, maitinimas, neduok Dieve, žmonių praradimai, kiek kainuos medikų, gydančių papildomai tūkstančius jau sąmoningai susargdintų žmonių, pastangos? Niekas nieko neskaičiuos. Atrodo, Didysis Brolis įžengia į areną. Panašu, jis gali būti toks pat pavojingas kaip virusas, nes kai turi jėgos struktūras ir galias, bet trūksta išminties, strateginio mąstymo ir pagarbos, tai derinys, už kurį galime sumokėti gyvybėmis.

Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis