Lilija Bručkienė: Prieš dvejus metus ministerijoje apsigyveno XXI amžius

Šiandien lygiai dveji metai, kai mokytojai, atėję į tuometinės ŠMM patalpas, tenai pasiliko. Kartais pagalvoju, kad simboline prasme taip ir neišėjo iš ministerijos. Ir jeigu prieš daugiau nei dvejus metus buvo pojūtis, jog yra tam tikra sprendimų neišvengiamybė, ir viskas priklauso nuo to Olimpo kalno pusdievių ir dievybių, tai dabar pamažu viskas keičiasi.
Lilija Bručkienė
Lilija Bručkienė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dabar ateina suvokimas, kad į mitines būtybes sprendimus priimantys valdininkai labiausiai panašūs tik gebėjimu beveik amžinybę išbūti toje pačioje vietoje. O pačiame Olimpo kalne oi kaip nesaldu: ten irgi yra kastos, luomai, pilkieji/juodieji kardinolai, aukojimui skirtos nekaltosios vaidilutės ir visi kiti įdomūs personažai. Ten verda tirštas gyvenimas, į kurį prieš dvejus metus brutaliai įsiveržė išorinis pasaulis. Tiksliau, įsiveržė XXI amžius ir pareikalavo gyventi pagal laikmečio taisykles ir įstatymus.

Kai dabar bandau apmąstyti tą situaciją, suprantu vieną labai svarbų niuansą – o ką reikėjo daryti pusdieviams ir deivėms, jeigu tikrieji dievai juos tiesiog tampė už virvučių? Nes galią svarbiausius sprendimus priimti turėjo tikrai ne ministerijos darbuotojai ir ne ministrė. Jie buvo vykdytojai, besilaikantys subordinacijos ir stropiai atliekantys priskirtus vaidmenis, o tas tris savaites tapo tokiais pat įkaitais kaip ten apsigyvenę mokytojai. Skirtumas gal tik toks, kad mokytojai visada turėjo galimybę paskelbti kapituliaciją ir atsitraukti, o valdininkai privalėjo vykdyti visus dievų nurodymus (net ir pačius nelogiškiausius).

Aišku, šito konflikto ir pradžią, ir baigtį lėmė pati XXI a. situacija: deklaruojama demokratija, pagarba piliečių teisėms ir daugiau nei 30 m. vykstantis laisvėjimo procesas. Dar kritinis mąstymas, noras keisti situaciją, kuri yra netinkama, pasipiktinimas dėl to, kad ignoruojama piliečių nuomonė ir valia. Ir siekis, kad vyktų realios, o ne butaforinės reformos. Kas paaiškėjo per tą laikotarpį – tai akivaizdus bandymas ne derybomis, susitarimais, o jėga slopinti nepasitenkinimą ir kilusius neramumus.

Aišku, šito konflikto ir pradžią, ir baigtį lėmė pati XXI a. situacija: deklaruojama demokratija, pagarba piliečių teisėms ir daugiau nei 30 m. vykstantis laisvėjimo procesas.

Aišku, fizinės jėgos naudoti neleido būtent prieš tai paminėtos XXI a. aplinkybės, tačiau visa kita buvo išbandyta visu pajėgumu (moralinis šantažas ignoruojant Darbo kodekso 250 straipsnio 3 dalies garantijas, Darbo kodekso 250 straipsnio 7 dalį, psichologinis spaudimas, pereinantis į pakankamai brutalius sprendimus – neleisti įnešti maisto, vaistų, daugiau nei savaitę neišleisti į lauką, neduoti jokių priemonių patalpų susitvarkymui, diskredituoti streikuojančius viešai vadinant juos valstybės priešais, sąmokslininkais, žaliaisiais žmogeliukais, gąsdinant panaudoti ir fizinę jėgą, vandens patrankas ir t. t.).

Noras slopinti piliečių nepasitenkinimą jėga buvo labiau nei akivaizdus. Ir nors pats veiksmas – apsigyventi ministerijos patalpose – tai tiesiog kraštutinė protesto išraiška siekiant atkreipti visuomenės (ir ypač žiniasklaidos) dėmesį, o pagrindinės kovos virė psichologiniame lygmenyje, bet ir fizinėms grėsmėms, tiesą pasakius, buvome pasiruošę. Iki šiol manau, kad nuo jų apsaugojo žiniasklaidos dėmesys, susivieniję piliečiai ir demokratinės valstybės statusas.

O juokingiausias sprendimas mums palikus patalpas turbūt buvo įrengti vartelius prie ministerijos įėjimo, kad niekas daugiau nepakartotų tokio veiksmo. Taip, prieš dvejus metus tai buvo konkreti fizinė invazija į konkrečią erdvę, bet svarbiausia ne tai – svarbiausia buvo valdininkams ir politikams priminti, kad piliečiai nėra lengvai valdoma ar išgąsdinama avinų masė – tai šios šalies piliečiai, su kurių nuomone ir valia reikia skaitytis, į kurių poziciją reikia įsiklausyti ir ją gerbti. Ir nors oi kaip sunkiai visiems sekasi tai derinti, oi kaip norisi užsiimti demagogija, manipuliavimu, skaldymo/valdymo metodais, gąsdinimu ir grasinimais, bet pamažu mes keliaujame prie tų vertybių, kurios deklaruojamos jau daugiau nei trisdešimt metų.

Ir mes nebeišeiname iš ministerijos – stebime, dalyvaujame, analizuojame, nurodome klaidas, viešiname, siūlome ir visais kitais įmanomais būdais stengiamės prisidėti prie to, kad nors kiek stabilizuotume grimztančią švietimo sistemą. Ir jokie varteliai to proceso nebesustabdys. Prieš dvejus metus mokytojai atėjo ir pareikalavo gerbti piliečių teises, laikytis XXI a. įstatymų. Olimpo kalno dievai krūptelėjo dėl tokio įžūlumo, o dabar jau susitaikė. O gal susitaikė laikinai ir tik todėl, kad pralaimėjo ne vienus rinkimus?

Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis