Nes kiek besigirtų valdantieji, kaip jie puikiai tvarkosi, bet kai atėjus į ugdymo įstaigą nereikia matuotis temperatūros, o dabar jau ir sloga – ne ligos požymis, kai finansavimas nėra sutvarkytas ir pritaikytas naujoms sąlygoms, tai tik sėkmė ir bendruomenės sąmoningumas gali padėti. Nes mokytojas dalykininkas kiekvieną dieną moko mažiausiai 120 vaikų. O jeigu dar budi koridoriuose? Ir tas srautų valdymas, kai po to vaikai susitinka neformaliajame ugdyme, viešosiose erdvėse, miesto renginiuose, toks abejotinas. Atrodo, tą ramybės iliuziją būtina ištempti iki rinkimų... Bet kokia kaina. O paskui kad ir tvanas.
O kaip sekėsi tą mėnesį gyventi mokytojams? Tiesą pasakius, aš pati jaučiausi savo mokykloje nuomininke, kuri kas 45 minutės su visu užgyventu turtu išsiunčiama vis į kitą būstą. Sunkoka net fiziškai, nes pertraukos skirtos tam, kad įpuolusi į savo (?) kabinetą susirinktum visą reikalingą medžiagą kitai pamokai, iš darbinio kompiuterio perkeltum informaciją į atmintuką ar internetinę erdvę, senu įpročiu pažiūrėtum bendrą klasės tvarką ir panašiai. O kur dar kai kurios nuotolinės pamokos (pusė mokyklos taip dirba, nuo spalio keisis srautai). Kitose mokyklose, teko domėtis, vaikai iš klasių į koridorius neleidžiami, tai ir per pertraukas mokytojai lieka juos prižiūrėti. O paskui skuba vesti savo pamokų. Ir dirba visą laiką žinodami, kad kyla labai reali infekcijos grėsmė. Chaoso tikrai daug, bet šiuolaikinis pasaulis kelia tokius iššūkius, tai tenka prie jų taikytis. Mokytojai, kaip ir pavasarį, suprasdami situacijos sudėtingumą, veda pamokas tokiomis sąlygomis, kokios yra. Tiesa, Vyriausybė parodė ,,rūpestį“ – pasiūlė pasitikrinti greitaisiais testais. Tais pačiais, dėl kurių pirkimo virš valdančiųjų galvų pakibo juodi debesys. Tais pačiais, kuriuos pirko gerokai brangiau nei buvo galima įsigyti, ir kurie, kaip paaiškėjo, nelabai nepatikimi ir nelabai reikalingi. Štai toks gudrus strateginis ėjimas - dėmesys parodytas, testai sunaudoti, skandalas prislopintas.
Kai atėjus į ugdymo įstaigą nereikia matuotis temperatūros, o dabar jau ir sloga – ne ligos požymis, kai finansavimas nėra sutvarkytas ir pritaikytas naujoms sąlygoms, tai tik sėkmė ir bendruomenės sąmoningumas gali padėti.
Kitas įdomesnis aspektas ugdymo įstaigose – garsiai įvardijamas algų kilimas. Tik pamirštama pasakyti, kad didžioji dauguma mokyklų iš esmės turi finansinių sunkumų, skiriamų lėšų niekaip neužtenka visiems ugdymo poreikiams patenkinti, todėl dažnu atveju valandos bendruomenės veiklai mokytojams pamažinamos taip, kad, nuo rudens pakėlus algas, tiesiog nesumažėtų atlyginimai. Čia nedirbantis švietimo sistemoje neišgėręs nesuprastų... Bet dažnai realybė būtent tokia. O paskui tikimasi, kad pakalbėjus apie pašaukimą, kilnią misiją darbai bus atlikti ir pasibaigus toms skirtoms valandoms. Ką pasakytų valdantieji? Jie pasakytų, kad, kaip ir žadėjo, algas pakėlė, bet mokykloms palikta teisė tvarkytis ir todėl dėl lėšų trūkumo kalti būtent administracijos atstovai. Kaip ir dėl viso kito. Kokia paprasta be pralaimėjimo schema – nesutvarkai sistemos, nesuteiki pakankamai instrumentų įgyvendinti iškeltus tikslus, o atsakomybę, traktuojamą kaip laisvę, perleidi kitiems. Ir numatai baudas. Šita schema puikiai veikia jau ne pirmi metai.
Ruduo atnešė ir dar įdomesnių schemų. Pavyzdžiui, priešrinkiminius šou. Iš pradžių galvojau, kad po 2018 m. streikų valdantieji švietimo bendruomenę jau eliminavo iš savo galimų gerbėjų gretų ir net nebebandys jų suvilioti blizgučiais. Bet pasirodo, kad ne. Pirmasis triukas buvo labai pigus (visomis įmanomomis prasmėmis) – rugsėjo 18 d. ministras A.Monkevičius pasiūlė merams skirti mokyklų vadovams priemokas už išaugusį darbo krūvį dėl koronaviruso valdymo. Toks populistinis, reklaminis žingsnis, nes nieko neįpareigoja ir nieko nekainuoja. Tačiau pats viešas pareiškimas iškart supriešino dalį švietimo bendruomenės. Bet kam rūpi tas mikroklimatas mokyklose? Juk principas ,,skaldau ir valdau“ veikia gerokai efektyviau. Kitas triukas – rugsėjo 23 d. Vyriausybė pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymui iš Lietuvos ateities ekonomikos DNR plane numatytų lėšų skirti po 100 Eur pedagogų – nuo darželio auklėtojų iki aukštųjų mokyklų dėstytojų – poilsiui kompensuoti. Tam skirta 6,3 mln. Eur. Turizmą Lietuvoje čia remia ar mokytojus? Nes prieš tai jau rėmė statybininkus. Bet tiek to, girdėjau nuomonių ir apie dovanoto arklio dantis... Tik kyla toks ironiškas klausimas – kodėl mūsų balsus nori nupirkti pigiau nei pensininkų ar gydytojų? Mes atrodome kvailesni? Ar beviltiškesni? O jeigu šiek tiek rimčiau, tai toks beprasmiškas valstybės lėšų švaistymas be atsakomybės rodo, kad valdantieji visai negalvoja, kaip investuoti, pertvarkyti sistemas pritaikant jas pakitusioms sąlygoms, kaip pasiruošti gyventi pasaulyje, virš kurio pakibusi labai konkreti grėsmė – jie gavo milijonus, galią juos skirstyti ir dabar jau įsuka savo reklamines akcijas tikėdamiesi, jog rinkėjai net negalvos, kad ateis laikas, kai tas skolas reikės grąžinti, o neracionaliai panaudotos lėšos guls ant kažkieno (mūsų pačių) pečių.
Ir dar – mums nereikia dovanėlių, pakištukų, pateptukų – leiskite tinkamomis sąlygomis dirbti ir uždirbti. Tada jau patys galėsime rinktis, kur, kaip, už kokias sumas ilsėtis. O juk tikrai buvo išskirtinių sąlygų, susijusių su koronoviruso situacija, kai reikėjo papildomų lėšų užmokant už labai konkrečius atliktus darbus. Ir visų pirma tai padidėjusios laiko sąnaudos ruošiantis pamokoms ir taisant darbus. Už tai sumokėta nebuvo. Abiturientų konsultacijos birželio mėnesį. Už tai sumokėta nebuvo. Egzaminų sesijos vykdytojų ir vertintojų darbas jau prasidėjus oficialioms atostogoms – palikti senieji žmogaus orumą žeminantys įkainiai. Ir visada buvo teisinamasi, kad nėra lėšų.
Apie tai, kad neparuošta skaitmenizuoto turinio bazė, net kalbėti neverta. Mes grįžome į mokyklas, kuriose kol kas nėra jokių konkretesnių centralizuotų sprendimų, susijusių su pakitusiomis mokymo sąlygomis. Tiesa, žadama, kad tuoj tuoj bus. Tačiau turime labai karčios patirties, kai buvo žadama, kad už viską sumokės. Pagyvensime – pamatysime.
Rinkimai tik artėja, todėl dar galime sulaukti įvairiausių dėmesio ženklų. Greičiausiai nelabai reikalingų ir nelabai brangių, tačiau puikiai išreklamuotų. O jeigu norime tikrai pasijuokti, žiūrėkime politikų debatus: jau matėme ir teatralizuotas maldas/priesaikas, ir mojavimą keistomis lazdomis, ir demagoginius šūkius apie būtinai kilsiančias algas, pensijas, pašalpas, ir klausimus apie batus, atsakymus apie ratus, ir ,,švaistymąsi“ krikščioniškomis ir visokiomis kitokiomis tikrosiomis vertybėmis, ir kalbančiųjų krūpčiojimą nuo frazės ,,lytinis švietimas“, ir dar daug daug kitų farso ir absurdo elementų. Girdėjome ir valdančiųjų pagyras, kaip puikiai tvarkoma švietimo sistema, kaip sklandžiai vyksta reformos, kaip greitai kyla algos. Tikrai kol kas tai viena iš nemokamų galimybių pažiūrėti juodojo humoro prisodrintą teatrą.
O kas mums belieka, jeigu ministras nesugalvojo, kad galima padovanoti 100 eurų kultūriniams renginiams kompensuoti. Bet dar ne spalis, dar turime vilčių...
Lilija Bručkienė yra pedagogė.
