Jį karštai palaikė vyresnysis brolis, ir abu gausiai išsakė kritikos: kaip galima vaikui aiškinti, kad sakai negerai, jeigu šitaip namie kalba močiutė ir senelis, mama ir tėtis, teta ir jos vyras? Kodėl, jei nesuprantu kokio žodžio, mokytoja šaukia paaiškinimą per visą klasę ir verčia jaustis nepatogiai? Jeigu nori, kad vaikai ateitų ir mylėtų tai, kas yra lietuviška, kaip ji sakosi, kodėl taip daro? Kodėl parenka neįdomius, keisčiausius tekstus su gausybe nesuprantamų žodžių, bet pamokose nekalbame, apie tai, kas rūpi labiausiai? Kodėl mokytojai svarbiau yra kaip pasakau, o ne ką noriu pasakyti?
Pokyčiai vyksta nuolat. Net tuomet, kai, regis, niekas iš tiesų nepasikeičia. Pavyzdžiui, užaugau save vadindama mergaite (riestinį kirtį dėdama ant i), su tėvais mėgdavau važiuoti į Trakus (kirčiavome antrą skiemenį) ir visada ploviausi, o ne trinkausi galvą. Visi suprato mane, ir aš visus supratau. Paskui paaiškėjo, kad šiuos ir daugelį kitų žodžių reikia tarti kitaip, vartoti kitaip ar išvis nevartoti. Atsirado inspektoriai, kalbos redaktoriai, Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, o mes, eiliniai kalbėtojai, nuo vaikystės kalbėję, rašę, skaitę, galvoję ir sapnavę savo gimtąja lietuvių kalba, ėmėme „nebemokėti“ lietuviškai. Kaip tai atsitiko?
Ironiška – atgavę laisvę, surakinome savo kalbą grandinėmis ir pančiais. Cenzūra ne dingo, o suklestėjo.
Galiu paaiškinti, kodėl dviejų lietuvių šeimoje gimę vaikai savo gimtąja kalba laiko ne tik lietuvių, bet ir šiaurietišką norvegų kalbą. Dar daugiau: norvegų kultūra ir kalba jiems yra „mūsų“, o ne „jų“, – kaip ir lietuvių. Tiesiog mes gyvename ne Lietuvoje, o Norvegijoje.
Tiek vaikai, tiek ir mes, žinoma, apsieiname dviem kalbomis savo kasdieniuose reikaluose. Sudėtingiau paaiškinti tai, kad štai aš, rašydama lietuviškai, dažnokai perklausiu savęs, ar taip galima išsireikšti, ar teisingą formą, žodį vartoju, o štai mano vaikai nė nesudvejoję pasako, kaip galima ir negalima sakyti norvegiškai. Juk tai jų gimtoji kalba! Jie išmoko ją iš gimtakalbių norvegų. Kaip ji gali būti netaisyklinga? Žinoma, jie kalba jaunimo žargonu, mielai įvelia daug anglicizmų ir kebabnorsk (taip norvegai vadina nevakariečių imigrantų vartojamą norvegų ir jų gimtųjų kalbų mišinį), bet mokymo įstaigose rašo ir šneka norvegiškai taip, kad niekas jų kalbos gebėjimų nekritikuoja.
Beje, norvegų mokytojai ir TV vedėjai, kalba savo tarmėmis. Niekas nesikabinėja prie individualaus stiliaus ar raiškos būdų, gramatinės klaidos taisomos tik per norvegų kalbos pamokas. O štai mes, lietuviai, „nemokame“ lietuviškai. Jei dar paminėsiu, kad baigiau (greta norvegų kalbos) lituanistiką, imsite atsiprašinėti manęs už tai, kaip baisiai kalbate. Štai šitokių atsiprašinėjimų lituanistams negaliu paaiškinti.
Mes juk ne prasčiokai, todėl ir kalba mūsų turi būti pavyzdinė, aukštos prabos. Kur tas pavyzdys? Ogi Didžiųjų klaidų sąrašas ir VLKK. Ir inspektorių kariauną. Ir baudas. Juk reikia kaip nors atskirti žiobarus nuo grynakraujų.
Tie žiobarai nė iš tolo neišmano visų puikiųjų taisyklių ir reguliacijų, jiems pakanka žinoti, kad jie nieko neišmano, nemoka kalbėti ir rašyti. Kur ten jiems. O tada ministerijose, reklamos agentūrose, leidyklose atsiranda tokie kalbos redaktoriai, kurie sutaiso ir suremontuoja visus tekstus, kad jokios žiobarystės neišlįstų į viešumą, kaip koks pirštas iš prairusios kojinės.
Ar jums niekada neateina į galvą, kad ši inkvizicija sklandžiai pakeitė anuos sovietinius cenzorius? Ironiška – atgavę laisvę, surakinome savo kalbą grandinėmis ir pančiais. Cenzūra ne dingo, o suklestėjo.
Bala nematė suaugusiųjų, tačiau galvoju apie vaikus. Cenzūra peržengė mūsų šalies sienas kartu su emigrantais. Galvoje pristatėme sienų, nors išorėje sienos griuvo. Ar mums tų apribojimų ir gyvenant už Lietuvos sienų būtinai reikia? Netgi kai virš galvos nekabo joks VLKK, inspekcijos ar klaidų sąrašo kardas? Turbūt reikia. Iš seno įpročio. Pripratimas – antras prigimimas. Bet gal nors savo vaikams šitų varžtų neprimetinėkim?
Tik įtariu štai ką – mes užmušame natūralų vaiko žingeidumą ir smalsumą, įjungdami cenzorių. Cenzūra pribaigia ne tik norą sužinoti, bet ir meilę lietuvybės apraiškoms.
Kita vertus, naudinga yra pakalbėti ir apie kaip. Koks yra lituanistinės mokyklos ne Lietuvoje mandatas? Ar temos privalo būti tik supertautinės ir ultralietuviškos (su visa pagarba Maironiui, Biliūnui ir Žemaitei), ar gali būti ir globalios, ir lokalios – tokios, kurios verda aplink? Galbūt vaikai gali ir nori daugiau pasakyti apie Siriją, globalinį klimato atšilimą, futbolą, planetos užterštumą, geimingą ir jutūberius – ir pasakyti lietuviškai? Ar tai jau bus nebe lietuvių kalba? Galiausiai, kaip galima ištaisyti rašinį raudonai ir nubraukti svarbius žodžius, kuriuos susirinkai į širdį ir parsivežei po atostogų iš Lietuvos?
Na, gerai, lygiai tokių temų mano sūnūs neformulavo, tai aš mentalizuoju arba sentimentalizuoju. Tačiau, prisipažinsiu, neturiu atsakymų į šiuos klausimus. Tik įtariu štai ką – mes užmušame natūralų vaiko žingeidumą ir smalsumą, įjungdami cenzorių. Cenzūra pribaigia ne tik norą sužinoti, bet ir meilę lietuvybės apraiškoms.
Bet yra viltis. Abu savo jaunėlius atsiėmiau iš lituanistinės mokyklos ir pasamdėme jauną lietuvių kalbos mokytoją, kurios lūpose šypsena, o akyse – šelmiai velniukai. Sakau sąžiningai, pastaraisiais metais man nebereikia kovoti su vaikais dėl to, kad jiems ryt pamoka, kad reikia daryti namų darbus. Turbūt jie su mokytoja atrado Hario Poterio burtų lazdeles, ir tos pamokos pačios pasidaro. Jei rašytų lietuvių kalbos diktantą – esu tikra, jame rasčiau ką pataisyti, tačiau geriausia tai, kad jie lekia į susitikimus su mokytoja nujausdami, kad sužinos kažką naujo, įdomaus ir gerai praleis laiką.
Man svarbiausias yra būtent šis aspektas – dabar lietuviški dalykai mano vaikams yra su pliuso ženklu. O vieną kitą ne ten padėtą nosinę pamiršiu... arba paliksiu kitiems, kad turėtų kuo nusišluostyti akis, pavartę Didįjį kalbos klaidų sarašą.
Lina Baltrukonienė yra Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkė.
