Šiandien norėjau pasakoti apie susitikimus, neįtikėtinas pažintis, apie interviu su „Lazario moterys“ autore Marina Stepnova, apie lietuviškų raganų sąskrydį Birutės virtuvėje, apie kitokį pamatytą emigrantišką gyvenimą, apie pokalbį su žurnaliste ir rašytoja Zita Čepaite, apie lietuvių salelę Londone, skanų cepeliną ir labai šiltą susitikimą su skaitytojais ir bendravarde lietuviško knygyno vedėja, apie vėl aplankytus mylimus miesto kampelius, vėl Nacionalinėje galerijoje pamatytą Van Gogho Arlyje tapytą žolę su drugeliais ir Monet lelijas jo nuosavame tvenkinyje, apie pagaliau Britų muziejuje aplankytą Rozetės akmenį, apie žmonių minias ir Kalėdoms meniškai išpuoštas gatves, apie skanią japonišką sriubą ir šiek tiek Berlyną primenančią Camden towno dvasią, apie įspūdžių pasitikrinimą prieš užmiegant su rašytoja iš Hamburgo Jolita Herlyn.
Trys visiškai skirtingu turiniu užpiltos dienos. Bet kai dabar bandau prisiminti kelionės emocijas, pirmame plane vis iškyla... baimė. Ji užgožia viską, kas nutiko gero ir gražaus.
Prie didelio virtuvės stalo gėrėm vyną, juokavom ir garsiai išsakiau, kad ačiūdie šis sunkus penktadienis, tryliktoji, prieš pasibaigiant vis tik pasisuko teigiama linkme ir jau nieko nutikti nebegali.
Penktadienį, tokią keistai išvarginusią dieną, kai visos sutiktos moterys buvo labai mielos ir įdomios, bet pernelyg raganiškos ir energingos, kai paskutinius medžių lapus drąskė stiprus vėjas ir čia pat prie žemės plakė lietus, nebeturėjome nei vienos jėgos vakarojimams pabuose, bet instinktyviai veržėmės namo, į svečius pas mus priėmusią lietuvės ir iraniečio šeimą, kurioje vyravo darna, šiluma, grožis, ramybė.
Prie didelio virtuvės stalo gėrėm vyną, juokavom ir garsiai išsakiau, kad ačiūdie šis sunkus penktadienis, tryliktoji, prieš pasibaigiant vis tik pasisuko teigiama linkme ir jau nieko nutikti nebegali. Jei tik nebūčiau prieš eidama miegoti (blogas vakarinis įprotis) patikrinus naujienų portalų antraščių, būčiau tuo tikėjusi ir puikiai išsimiegojusi.
Bet dar tris valandas praleidome įsijungę BBC, neberasdamos žodžių tam, ką matome. Rytojus, turėjęs būti nuostabia laisva diena Londone, tapo visai nebeaiškus ir apipiltas daugybe klausimų, kurių pagrindinis – kaip pasaulis ir šis Europos didmiestis atrodys rytoj ir ar saugu bus po jį vaikščioti.
Šeštadienio ryte išgirdus apie evakuojamą Getviko oro uostą, nebenorėjau jokių pasivaikščiojimų, norėjau greičiau į Berlyną, greičiau pas savo šeimą, į apgaulingai saugius savo namus.
Bet atsitraukus nuo televizoriaus pasaulis neatrodė toks priešiškas. Metro dirbo kaip dirbęs, jokių ginkluotų pareigūnų, jokių papildomų tikrinimų, jokios panikos, jokių demonstracijų. Tik merkiantis lietus ir visur tvyranti slogi nuotaika.
Ne, ne gedulas, ne pyktis, ne skausmas, bet baisus netikrumas ir nepasitikėjimas. Baimė dėl ateities buvo jaučiama visur, nors neišreikšta nei žodžiais, nei veiksmais. Pamačius prie metro susigrūdusius žmones, nusprendėm paėjėti pėsčiomis, pamatę policijos automobilį, instinktyviai pasukome aplink. Radę belaidį internetą, puldavome tikrinti žinių ir atsakinėti artimiesiems, kad mes saugios.
Ar tikrai saugios? Londono centre? Oro uoste? Metro stotyje? Restorane? Kas po Paryžiaus įvykių gali tai garantuoti? Kai iš pažiūros mielas taksistas, kadaise atvykęs iš Bangladešo, pradėjo pasakoti apie Ramadaną ir apie tai, kad jiems jis svarbiau už Kalėdas, pajutau, kaip susitraukė visi raumenys.
Jis toliau pasakojo apie savo keturis vaikus, apie tai, kaip jie mokosi ir kur vyksta atostogauti, o aš tik skaičiavau likusius kilometrus ir negalėjau prisiversti bendrauti.
Niekas nebežino, kaip tas mūsų pasaulis atrodys po valandos, po dienos, po savaitės, po Kalėdų, kitą vasarą. Niekas nebežino, kas mūsų draugai, o kas mums pikto linki.
Situacija Europoje tampa panaši į tą pokarinėje Lietuvoje, kai buvo visai neaišku, kuris baltasis ir kuris raudonasis, kuris iš kaimynų išdavikas, o kuris – tik smalsus intelektualas. Juk iki dabar tas pasitikėjimas vienas kitu Lietuvoje taip ir neatstatytas, nors bijoti kaip ir nebeturime ko.
Baisus netikrumas ir nepasitikėjimas. Baimė dėl ateities buvo jaučiama visur, nors neišreikšta nei žodžiais, nei veiksmais.
Net ir dabar ne visada žinome, kuris iš mūsų bendradarbių, kaimynų, giminaičių gali rašyti už pinigus priešiškus Lietuvai komentarus internete ir pardavinėti informaciją Rusijos žvalgybininkams. Negaliu nieko įrodyti, bet žinau, kad kažkas tai daro.
Tačiau šiandien kalbu ne apie tikrus ir tariamus priešus, o apie pasitikėjimą. Apie tai, kad Europoje jau senai nebuvo jokios raganų medžioklės ir čia žmonės atsipalaidavo ir tapo mieli net ir kitokiems kaimynams, net ir pabėgėliams, net ir pašalpiniams. Tuo metu, kai visa rytų Europa širsta dėl pabėgėlių, Berlyne vis dar nesijaučia jokios panikos, o jiems padėti vis dar yra gero tono ženklas. Bent jau taip buvo iki šiol.
Užvakar, išklausius apie užminuotą stadioną Hanoveryje, supratau, kad ir Vokietijoje, o juo labiau jos sostinėje, nebegali jaustis saugus. Nepaisant to, kad ši šalis mielai priima pabėgėlius ir nebombarduoja Sirijos. Istorijos pamokyta Vokietija nenori veltis į jokį karą.
Bet teroristai smogia ne politikams, ne policininkams, bet sportui, kultūrai, paprastų žmonių laisvalaikiui. Taip, futbolas Europoje yra antroji religija, turbūt todėl teroristai taip mielai pasirinko jį. Hanoveryje buvo atšauktos ne tik futbolo varžybos, bet ir koncertas, ir literatūros vakaras su žymiu komiku. Kasdien visi gaudo pranešimus kur vėl bus paskelbta kovinė padėtis, ar bekils lėktuvai, ar jie pakilę tikrai pasieks tikslą.
Nežinau kaip jums, bet man labai baisu klausytis, kaip Prancūzija kviečia visas Europos šalis susitelkti karui Sirijoje. Skaityti, kaip jų bombonešiai sėja mirtį ten. Juk tai karas, pats tikriausias karas, o šio žodžio aš nuo pat vaikystės bijau, kad ir kiek jį šlovinančių filmų vaikystėje buvo rodoma. Man visai nesvarbu kas su kuo kariauja ir kas teisus. Istorija rodo, kiek aukų reikalauja teisybės įrodymas, todėl jau vien įsivėlimas į karą, mano akimis, yra pralaimėjimas.
Kalbėdama su Marina Stepnova vieną dieną prieš Paryžiaus įvykius, paklausiau, ko ji bijo. Ir ji atsakė tiesiai šviesiai – „nepaisant to, kad tai skamba kvailai, aš vis tik bijau trečiojo pasaulinio karo“. Ji tarė nenorinti būti blogu pranašu, bet Europoje jau taip senai nebuvo visas šalis įtraukiančio karo, kad, jos nuomone, jis tikrai greitu laiku prasidės. Ir net visi jo simptomai jau pakankamai gerai matyti. Tik nei ji, nei aš nežinojom, kad jis prasidės jau rytoj...
Berlyne gyvenimas rieda įprastai. Nėra policininkų gatvėse, važinėja traukiniai, net žmonių veidai atrodo ramūs. Panikos daugiau lietuviškoje internetinėje erdvėje, nors šiuo metu Baltijos šalyse kaip ir galėtum jaustis saugiau, nei kitose Europos šalyse.
Tie lietuviški komentarai „taip jiems ir reikia“, „šalin musulmonus“ arba „sakiau, kad nieko gero iš tų pabėgėlių“, parašyti sėdint ramiame užpečkyje, pasauliniame kontekste atrodo kvailokai.
Tie keli šimtai pabėgėlių Lietuvai tikrai nesukeltų jokios grėsmės, bet prilygintų mus civilizuotai Europos šaliai ir uždirbtų daugiau simpatijų, nei visur reiškiama parama Prancūzijai ir savo profilio nuotraukų spalvinimas.
Kas žino, gal mums to Europos draugiškumo taip pat greitai prireiks. juk turime kitą piktą žvėrį pašonėje, dėl kurio neturėtume atsipalaiduoti. Kas gali paneigti, kad už paramą naujame kare nebus pasirašytas naujas Europos padalinimo dokumentas? Kas gali paneigti, kad pasinaudoję visiška suirute Europoje, žali žmogeliukai neįžygiuos į Vilnių?
Sutikite, kad žiūrėti į augančią Rusijos galią ir vienas kitam besišypsančius JAV ir Rusijos prezidentus ar skaityti apie tai, kaip Rusija ir Prancūzija tapo sąjungininkėmis, itin nemalonu. Todėl mums reikia Europos, kaip vienišam paaugliui, atvykusiam į mokyklą iš kaimo, kad jaustųsi saugus, reikia dėtis prie stiprios gaujos, o ne prieštarauti jai. Juk daugiau laimi tas, kuris elgiasi protingai ir apgalvotai, o ne drąsiai reiškiasi.
Jau prieš du mėnesius esu nusipirkus bilietą į naujausios Salmano Rushdie knygos „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ pristatymą šį šeštadienį.
Kaip manote, ar galiu jaustis saugi eidama į susitikimą su vienu žymiausiu šių dienų rašytoju, kuriam jau ketvirtį amžiaus paskelbta fatva ir dėl kurio knygos „Šėtoniškos eilės“ sprogimai kadaise griaudėjo prie Londono knygynų? Pati dar nežinau, kas nugalės – baimė ar smalsumas? Turbūt priklausys nuo žinių antraščių šiandien ir rytoj.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
