Kaip viską suminėti, kad prasmės nesusidėvėtų? Kaip švęsti savo laisvę, kai visas pasaulis mūsų tarpušvenčiu mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną? Kaune, iš po Trispalvės nuaidi „Jei nenori imigrantų, tai suplok!“ ir nenorom mūsų trapi laisvė apkarsta. Apie laisvę kalbame daug, bet ar daug pasakome?
Įvedu į „Google“: laisvė Lietuvoje. Pirmieji rezultatai – spaudos laisvė, žodžio laisvė. Aš naršau, o kultūros spaudos redaktoriai kasa sniegą Vinco Kudirkos aikštėje. Kasasi link padoresnių honorarų, link finansavimo paraiškų, nusėdusių biurokrato stalčiuje.
Jei redaktoriai kasa, vadinasi, jų sėkmingam darbui vien įstatymais garantuotos žodžio laisvės nebepakanka. O jei klaviatūras ir rašiklius naudotume it kastuvus? Kaip atrodytų kultūros spauda, kurią ne pavartyti norėtųsi, bet kurią į rankas imtume idant ji kažką galvoje prakastų?
Laisvė man visų pirma reiškė galimybę pasitelkti vaizduotę. Įsivaizduoti, kaip atrodytų gyvenimas, kai nebėra nepatogu dėl skurdo, kai skurdas nebėra stigma.
Tokia kultūros spauda tikrai atrodytų kitaip nei šiandien. Išliekamoji vertė būtų kita ir nebūtų gaila euro, penkių, net dešimties už darbą, prie kurio norisi grįžti. Nes rašymas yra darbas – jis turi kaštus ir neturi būti atsiprašinėjama, jei sukuriamas reikiamas produktas. Kaip kastuvas po pūgos. Tą ir užtikrina žodžio laisvė – žodžius, kurie prakasa. Ar tokią žodžio laisvę šiandien turime? Apstu tekstų, kurie linkę kažką užkasti, pakasti ir tiesiog stumdyti šen bei ten temas, problemas, nuomones.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau akcentuojama, kad laisvę reiktų švęsti. Pakaks gedėti, pasyviai stebėti pakeliamas ir nuleidžiamas vėliavas. Švęsti mes, lietuviai, tikrai mokame.
Kaimynai vaikystėje daugiabutyje virš galvos kas savaitgalį švęsdavo išraiškos laisvę. Bumsėjo žemais dažniais jų laisvė į mano lubas. Kai laiptinės durys pasirodydavo esančios per toli, lipdavo kaimynų svečiai į laisvę antrame aukšte mūsų vijokliais, vėliau – ir grotomis.
Naktimis vaikystėje dažnai gulėdavau lovoje mėgindama įsivaizduoti, ką aš daryčiau, jei turėčiau bent kažkokį muziką grojantį aparatą, ko klausyčiausi ir ką pasikviesčiau. Tada laisvė man visų pirma reiškė galimybę pasitelkti vaizduotę. Įsivaizduoti, kaip atrodytų gyvenimas, kai nebėra nepatogu dėl skurdo, kai skurdas nebėra stigma. Įsivaizduoti, kad vieną dieną nebegyvensiu degtukų dėžutėje, kad gyvensiu kitaip.
Laimė, vaizduotės nenumarinau ir buvo ją puoselėjančiųjų. Kitaip greičiausiai vis dar gulėčiau naktimis toje pačioje lovoje galvodama, ką aš norėčiau daryti, o virš galvos trankytųsi svetimos laisvės apraiškos.
Lietuvoje laisvė dažnai absoliutinama ir vienaskaitinama. Lyg Apšvietoje. Kartojame prancūziškąją XVIII amžiaus mantrą „laisvė lygybė brolybė“, bet nieko žiauriau nei abstrakti laisvė, skelbiama visiems, o prieinama tik mažai išrinktųjų grupei. Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracija (dar viena Apšvietos išdava) prasidėjo fraze „We the people of the United States“, bet žmogaus apibrėžimas buvo katastrofiškai siauras. Jis traukinių bėgiais atitvėrė žmones nuo ne visai žmonėmis laikomų kūnų, nurašė moteris.
Ar laisvė gali turėti skirtingus apibrėžimus ir ar įmanoma dėl jų nesutarti? Be abejo. Šiandien Europoje, kai pabėgėliai pėsčiomis traukia nuo Graikijos link Vokietijos, ne kultūros susikerta. Europoje rungiasi skirtingos laisvės sąvokos.
Pabėgėliams laisvė – tai galimybė valtimi išplaukti iš smurto su didele tikimybe pakeliui paskęsti, netekti šeimos, santaupų. Pabėgėlių krizė yra baugi europiečiams, pripratusiems prie čionykščių laisvių. Bijoma, kad susenusiame kontinente visiems neužteks vietos, darbo, socialinių garantijų.
Ir Lietuvoje neramu, kad keli šimtai imigrantų pražudys mūsų socialinę sistemą. Išties būtų labai gerai, jei taip ir nutiktų. Šią sistemą seniai reikia sugriauti ir kurti iš naujo. Ji negali amžinai reikšti saldainių dėžutę sekretorei, butelaitį direktoriui, 250 eurų pensiją, stalčiuose dulkančius skundus ir darbo krūvio nustekentą penkiasdešimtmetę socialinę darbuotoją Renatą.
Jei 2016 metais Lietuvoje laisvė tereiškia galimybę iššauti iš patrankos šalia Trispalvės ir sudainuoti himną, tokios vizijos nepakaks sukurti šalį, kurioje norisi būti. Didelei daliai lietuvių ir pasaulio mes nesame tokia vieta. Net iš košmaro ištrūkusiems pabėgėliams nesame patrauklūs.
Pokyčiai ateis, kai laisvė visų pirma prasidės galvoje, o ne Daukanto aikštėje, kur prezidentė su moksleiviais įžiebia 16 kvadratinių metrų instaliaciją #Laisvė. Lemputės žiba, bet „heštegas“ – it kalėjimo grotos.
Moksleiviai pakviesti, bet jų apie laisvę niekas neklausia. Mokytojai neramu, kad vaikų neparuošė, žurnalistams – kad vaikų komentarai neatsvers įprastų personažų įprastų kalbų. Dar nusišnekės neparepetavę moksleiviai arba sušnekės nepakankamai.
Dievaži, nejau taip sunku sudaryti sąlygas ir įsiklausyti, ką rytdienos kartai reiškia laisvė, ką ji reiškia išemigravusiam pusmilijoniui ir visiems negaunantiems mikrofonų įprastuose laisvės patosuose Daukanto aikštėje, Signatarų namuose, Seime? Juk minint laisvės kovas nors kartą galima pabandyti prioritetą teikti šurmuliui, o ne tylos minutėms.
Jei 2016 metais Lietuvoje laisvė tereiškia galimybę iššauti iš patrankos šalia Trispalvės ir sudainuoti himną, tokios vizijos nepakaks sukurti šalį, kurioje norisi būti.
Laisvė gali ir turi reikšti skirtingus dalykus skirtingoms kartoms, skirtingiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Ne robotai esame. Kitaip laisvei vieta bus muziejuje.
Bet kol laisvės apibrėžimai kalba apie kūrimą, o ne žlugdymą, kol jais ieškoma, kaip atsiverti klausimams ir neaiškumams, o ne nuo jų atsitverti, tol laisvės paieškos susies patirtis, tapatybes, bendruomenes.
Metas ne švęsti laisvę, o pasitelkti vaizduotę ir susirašyti, dėl ko norėtųsi džiaugtis ir didžiuotis laisvoje Lietuvoje rytoj. Tada tereiks atrasti, kaip pasidalinti užrašais. Naujoms pradžioms to pakaks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lina Žigelytė: Tūkstantmečio kartos tyla titanų Lietuvoje