Esu viena iš šimtų tūkstančių emigrantų, kurie neketina balsuoti. Oficialios JAV lietuvių bendruomenės atstovų naudojamas heštegas #MusuMetasDABAR – labai patrauklus ir optimistiškas. Bet ar tikrai mūsų metas dabar?
Prieš praėjusius parlamento rinkimus Ispanijoje kolegė iš ten naktiniu autobusu važiavo per visą Niujorko valstiją balsuoti konsulate. Kai prieš porą mėnesių į mano miestą čia, JAV, atvyko Hillary Clinton, eilė į susitikimą su ja ėmė driektis nuo septintos valandos ryto.
Dėl kurio Lietuvos politiko mes, emigrantai, taip verstumėmės per galvą? Kuris politikas sistemiškai įrodė interesą ir gebėjimą atstovauti pasaulio lietuviams? Lietuviams, kurių gyvenimai – tai dvikalbiai ir trikalbiai vaikai, mokesčių mokėjimai kelioms valstybėms, investicijos tėvynėje ir užsienyje, pensijų kaupimo nežinia, Lietuvoje likusių artimųjų išlaikymas, laviravimas tarp kelių sveikatos apsaugos sistemų bei galimybė gauti ir kitos šalies pilietybę, neapsisprendžiant, kiek lietuviškoji dar naudinga. Nė vienos partijos programa iš peties nesiima didžiosios šių dienų apokalipsės – emigracijos.
Niekada gyvenime būtinybės atsiverti kitos kultūros papročiams, istorijai ir ritmui neišgyvenęs politikas neturi ką pasakyti beveik pusei milijono užsienyje balsuoti galinčių rinkėjų.
Vos paskelbus rinkimų programas, jose veik nebuvo emigracijos temos. Tik Lietuvos sąrašas įtraukė deklaratyvią eilutę: „Nuolatos informuoti emigravusius tautiečius apie naujas darbo vietas Lietuvoje, užtikrinti skaidrius konkursus į darbo vietas valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje, siūlyti mokymo programas sugrįžtantiems.“
Kodėl rimtesni politiniai judėjimai metų metais negeba prisėdę prie segtuvo apie gyvenimo emigracijoje ypatybes pasukti galvą, kaip galėtų tarnauti pasaulio lietuviams ir panaudoti juos bendram labui? Nejau emigracija – per didelė problema, neišsitenkanti rinkimų programoje? Juk galima pradėti nuo pradžių – sudedamo stalo Vilniaus, Karmėlavos ar Dublino oro uoste su dviem raštingais partijos atstovais, prie kurių priėję piliečiai galėtų pasiūlyt, kokius emigrantams aktualius klausimus būtina įtraukti į rinkimų programas. Tas stalas galėtų būti ir virtualus. Kol kas net tokio nėra.
Niekaip į sėslesnio lietuvio sąmonę neprisibeldžia mokslininkai – „emigruoja daugiausia kvalifikuoti darbininkai arba specialistai su specialiu viduriniu arba aukštuoju išsilavinimu ir turintys bedarbio statusą.“ Išvažiuoja darbo neturinti darbingiausia klasė ir Lietuvos dabartis; išvažiuoja Lietuvos ateitis – išsilavinęs arba išsilavinimo siekiantis jaunimas, kuris gimtinėje savęs nebemato.
Niekada gyvenime būtinybės atsiverti kitos kultūros papročiams, istorijai ir ritmui neišgyvenęs politikas neturi ką pasakyti beveik pusei milijono užsienyje balsuoti galinčių rinkėjų. Nė žodžio anglų kalba nesurezgantis premjeras negali suprasti emigracijoje užaugusių daugiakalbių vaikų poreikių ir jų painaus santykio su Lietuva. Negali svetur nesimokę švietimo politikos formuotojai kurti švietimo gairių, kol gabiausias jaunimas geriausią išsilavinimą sieja su užsieniu. Emigrantas nebūtinai taps geru politiku, bet Lietuvos dabarčiai adekvačios politikos nebus neįsiklausius į pasaulio lietuvių balsus ir į tai, kas skamba lyg tyla, spengianti iš kraštų, po kuriuos pabirome.
Greitai į politines programas emigrantų reikmių ir jų reikšmės ateities kartoms nesudėsi. Lietuvoje politinės programos – reakcionieriškos ir skubotos, surašytos lyg išvakarėse prieš terminą kavos prisipumpavus.
Pažvelgę į mūsų parlamentarų parengtus įstatymų projektus Vakarų specialistai kartais dvejoja, kokiam literatūros žanrui juos reiktų priskirti. Dviguba pilietybė, mokesčių lengvatos naujam smulkiam verslui, emigrantų ekonominis indėlis Lietuvoje, savanorystės galimybės į kariuomenę pašauktiems emigrantams, emigruojančio jaunimo išsilavinimo prioritetai, emigrantų požiūris į darbo etikos skirtumus Lietuvoje bei svetur. Jei partijų būstinėse nėra segtuvų šiomis temomis, tos partijos neturi egzistuoti XXI amžiaus Lietuvoje.
Lietuvos dabarčiai adekvačios politikos nebus neįsiklausius į pasaulio lietuvių balsus ir į tai, kas skamba lyg tyla, spengianti iš kraštų, po kuriuos pabirome.
Aktyvų ir kritišką emigrantų dalyvavimą Lietuvos gyvenime visomis išgalėmis stengiamasi tramdyti. Kalbu ne tik apie anachronistinį referendumo įstatymą ar vangumą žengti link dvigubos pilietybės. Bijoma, kad mes, naujosios kartos emigrantai, atimsime darbo vietas, kad mūsų importuotos idėjos nepritaps, kad pirštu besime į išplitusį diletantizmą ir keliaklupsčiavimą, kad slėpsime santaupas, kad vietoje ovacijų esamiems pokyčiams vis kartosime: „Reikia pasistengti labiau.“
Atviriau Lietuvoje žvelgiama tik į nuosaikesnę pasaulio lietuvių laikyseną. Štai šią vasarą Antano Smetonos vasaros rezidencijoje pasaulio lietuvių atstovai atidengė koplytstulpį. Kalbame apie XXI amžiaus sekuliarią Lietuvą. Kalbame apie Smetoną, kurio valdžios metais žydai nuosekliai buvo stumiami iš Lietuvos politikos, švietimo ir ekonomikos – nepaisant antisemitinius išpuolius smerkusios oficialios politikos.
Kokie pasaulio lietuviai šiandien gali tenkintis dalyvavimu panašiose koplytstulpių misijose ir kokiems pasaulio lietuviams Lietuva atvira? Gal jei prieš Algirdą Brazauską 1993 metais būtų kandidatavęs ne Stasys Lozoraitis, o tuo pat metu į politiką žengęs Antanas Mockus, aštresnis kontrastas tarp politinių pažiūrų ir asmenybių būtų visai kita linkme pakreipęs Nepriklausomą Lietuvą?
Pusė milijono, kurio rinkimuose nėra. Tai ne tik pusmilijonis balso teisę turinčių emigrantų. Tai ir pusė milijono temų, kurių mūsų politinėje orbitoje nėra ir ilgą laiką neteks matyti, jei nesišviesime ir neprovokuosime savęs.
Vakaruose diskutuojama, kaip išvengti ekologinės katastrofos, o Lietuvoje mėnesį kalbama apie kalafiorų kainas. Vakarų universitetai verčiasi per galvas kurdami LGBT jaunimui saugias erdves, o Lietuvoje aiškinamasi, ką pasakytų „kita“ pusė. Vakaruose mažesni miestai ieško būdų smulkaus vietos verslo gaivinimui, o mažutėje Lietuvoje – euforija, nes atėjo gigantas „Lidl“ ir visi galės įpirkti už pusgrašius vaikų išlukštentų šiukšlėmis prišertų krevečių iš šiuolaikinių plantacijų.
Mano ir pusės milijono emigrantų sprendimas rinkimuose tiesiog nedalyvauti – tai be vizijų merdėjančio Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė. Tik emigrantų kūrybinę ir ekonominę galią perpratęs politinis darinys turės realią galimybę ne tik valdyti šalį, bet dar svarbiau – kilstelėti čionykštės politinės kultūros kartelę.
Artėjančių Seimo rinkimų kampanija yra neįkainojama pamoka tokiam rytdienos judėjimui ar partijai apie politiką, kuri neveža nei XXI amžiaus Lietuvos, nei emigrantų. Vėl balsuoti už dar vieną mažiausią blogybę tiesiog nebegalime. Bet dar per ketverius metus galime padėti tylai pagaliau pratrūkti škvalu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lina Žigelytė: Mano močiutės Anelės emancipacija
