Mes reikalaujame pernelyg horizontalių santykių pedagogikoje ir naiviai įsivaizduojame atvirą visuomenę. 1990-aisiais mano amžiaus lietuviai statė „Maximas“, prieš penkiolika – valdė sostinę. Dabar, jei mano karta atsiduria pozityvesnių naujienų rubrikose, tai tik kokiam startuoliui gavus finansinę injekciją iš Vakarų. Natūraliai kyla klausimas – kur kartos, brendusios besilukštenant naujajam Tūkstantmečiui, veidas? Koks jos balsas?
Vakaruose žinomiausias tūkstantinių veidas yra Markas Zuckerbergas. Jo istorija – ryškiausiai žibantis Amerikos Tūkstantmečio kartos naratyvas. Aprūpinta vaikystė, Harvardas, verslumas, o dabar ir filantropija (ir nebebus liūdesio nei sielvarto, jei perleisi jam savo duomenis).
Mes – projektų karta, plušanti bemiegio kapitalizmo, kaip jį vadina Jonathanas Crary, sąlygomis. Lyg švytuoklės mūsų sąskaitos bankose – jose arba keturi nuliai, arba šnipštas.
Būtų naivu manyti, kad ši trajektorija atspindi ištisos kartos patirtis. Taip, mes, tūkstantiniai, esame kvalifikuoti ir iš rankų nepaleidžiame savo išmaniųjų telefonų, bet daugybė mūsų, net turėdami darbus, dirbame ne pagal specialybę arba neužsidirbame net nešdami milžiniškus krūvius.
Europoje šios kartos ateities vizijos niūrios, čia tūkstantiniai linkę dvejoti, kad darbštumas užtikrins saugesnę ateitį. Amerikoje, kur gyvenu, daug jaunimo tebetiki sėkmės mitologija. Net po to, kai „Occupy Wall Street“ ir #blacklivesmatter – du JAV jaunimo gyvenimą labiau nei Rugsėjo 11-oji sudrumstę fenomenai – parodė, kad vis didesniam skaičiui jaunų žmonių amerikietiškoji svajonė yra tolima kaip Šiaurės pašvaistė. Nebent gimei Zuckerbergu.
O ką žinome apie Lietuvos Tūkstantmečio kartą, gimusią tarp „Walkmano“ išpopuliarėjimo ir „Google“ išradimo? Mes – projektų karta, plušanti bemiegio kapitalizmo, kaip jį vadina Jonathanas Crary, sąlygomis. Lyg švytuoklės mūsų sąskaitos bankose – jose arba keturi nuliai, arba šnipštas. Tarpinės fazės nebūna.
Darbe mes galime žaisti stalo futbolą ir pasikloti lovą, idant produktyvumo ritmas neišsiderintų. Nenuostabu, kad mano karta – mažiausiai aktyvi rinkimuose. Balsuotume internetu, bet neleidžia komunizmo drakoną nusmeigę jurgiai. Jie patys tapo drakonais. 1972 metais Kalanta galėjo susideginti miesto centre, bet dabar iš mūsų atimtų degtukus. Tik penkiolika žmonių gali protestuoti be leidimo ir tik taikiai. Už plakatus jau kelia bylas.
Mes, tūkstantiniai, buvome paskutinė Lietuvos karta, galėjusi baigti universitetą nemokamai. Bet mūsų tėvų santaupomis buvo suremontuoti byrantys vidurinių suolai ir užkamšytos skylės mokyklų languose. Mūsų šeimos išlaikė šimtus universitetų dėstytojų jiems mokėdamos pinigus už papildomą parengimą egzaminams. Ar kas mums už tai skirs premijas?
Mes sudarome milžinišką emigrantų srautą, mus pralenks tik karta Z, savo dienas transliuojanti „Snapchatu“. Mes, tūkstantiniai, emigraciją rinkomės net jei rankose tebuvo oblius ir autobuso bilietas į Dubliną. Karta Z, jei norės, galės pasiekti daugiau už mus, nes išvyks su planšetėmis.
Šiandien millennials karta yra energingiausias Lietuvos sluoksnis. Tik žvėriškos energijos pastangomis įmanoma išlikti bemiegiame kapitalizme. Bet pagrindinėje žiniasklaidoje šios kartos balsų reta. Spėju, todėl, kad šie balsai dalyvavimui nuomonių forumuose, kokius įpratome matyti, tiesiog nesuteikia daug vertės.
Šiuose forumuose visada atsiras Profesorius, kuris paaiškins, kodėl jo išsilavinimas vertingesnis nei tavasis. Įkandin būtinai suskambės dar kelių per ketvirtą dešimtį persiritusių vyrų žemais balsais choras ir nuramins visuomenę, kad į tave nebūtina kreipti dėmesio. Galiausiai į duris pabels vienas iš mūsų policinės valstybės Inspektorių ir lieps liautis užsiimti konspiracijomis. Todėl Lietuvoje ir spengia Tūkstantmečio kartos tyla, nes ši karta labiau vertina apčiuopiamesnį įdirbį. Kaip sakė klasikas, kam stotis po išmatų vamzdžiu, jei žinai, kas iš ten pasipils?
Bet visiško vakuumo kultūroje nebūna. Nesvarbu, kiek įrašų socialiniuose tinkluose patalpina dešimtmečiais karjeras kūrę žiniasklaidos grandai ir kiti įtakingiausieji, vis tiek čia juos populiarumu perspjauna interneto juokdariai. Cirkas Lietuvoje visuomet išliko populiariu žanru. „Dviračio šou,“ „Pelės“ – klasikinių pavyzdžių apstu. Juos dabar keičia interneto komikai, dauguma pastarųjų – būtent tūkstantiniai.
Žinia, juokas neatsiejamas nuo maišto prieš autoritetą. Juokas priespaudos sąlygomis dažnai išlieka deguonimi. Interneto komikai žavi dėl gebėjimo juoktis ir prajuokinti net niūriausiomis sąlygomis, o daugeliui mano kartos atstovų sąlygos Lietuvoje tikrai niūrokos. Tai ir sekame juokus.
Lietuvoje nekilo abejonių, kad klounai gali kurti politiką, kai 2008 m. Artūro Valinsko partija iškovojo dešimtadalį Seimo mandatų. Deja, po kelių metų beveik liko nepastebėta, kad 2010 m. Islandijoje komikas Jónas Gnarras tapo Reikjaviko meru po to, kai jo partija – Geriausia partija – laimėjo trečdalį rinkėjų balsų. Bet čia panašumai tarp Lietuvos ir Islandijos baigiasi.
Gnarras gebėjo išlikti poste visą kadenciją kritišku Islandijai momentu – bankininkų korupcija nustūmė šalies ekonomiką ties bankroto riba. Komedija, prasidėjusi Geriausios partijos odisėja su pažadais būti korumpuotais ir nevykdyti rinkimų pažadų, baigėsi triumfu; jai valdant, gyvenimas Reikjavike stabilizavosi.
Ramaus balso ir skaistaus veido jaunas tūkstantinis šiandien klibina temas, kurių ilgus metus vengė titanai, joms neturėję nei patirčių, nei žodžių.
Ne tik rimtas požiūris į politiką skyrė Gnarro karjerą politikoje nuo Valinsko. Pastarasis Lietuvoje buvo tipiškas sėkmingas Nepriklausomybės laikų jaunasis kombinatorius, laiku užčiuopęs kelias aukso gyslas. Gnarras gerokai išplečia sėkmės apibrėžimus. Islandijos sostinės meru tapęs Gnarras yra buvęs pankas, anarchistas, ateistas, dabar jis rašo apie klimato kaitos iššūkius. Vaikystę praleidęs varstydamas ligoninių duris, kur išgirdo diagnozę „protiškai atsilikęs“, dabar jis yra kelių tarptautinių bestselerių autorius.
Pastaruoju metu vienas Lietuvoje populiarėjantis komikas taip pat siunčia žinutę, kad kritiniais momentais visuomenė ilgisi naujų balsų. Šis tūkstantinis nepanašus į mūsų internete dominuojančius alfa vyrus ir net vis labiau siaučiant rusofobijai nedangsto savo stipraus rusiško akcento. Jis gyvame eteryje neretai užsikerta ir atvirai kalba sergąs depresija. Olego Šurajevo populiarumas auga ne dienom, o valandom. Jis pasmerktas sėkmei.
Mūsų žurnalistams šio jauno vyro staigus išpopuliarėjimas tapo mįsle. Atsakymas paprastas – anksčiau ar vėliau auditorija pasiilgsta reprezentacijos, kurioje regi save.
Mano kartai Olegas Šurajevas įkūnija daug ką artimo: pasaulį, kuriame akcentas yra įprastas dalykas, kur tylėti apie pabėgėlius neišeina, kur būtina gudriai manevruoti mačizmo labirintais ir kur milžiniškas psichologinis spaudimas yra jauno žmogaus kasdienybė – tik monstras gali linkėti nepraskysti. Ramaus balso ir skaistaus veido jaunas tūkstantinis šiandien klibina temas, kurių ilgus metus vengė titanai, joms neturėję nei patirčių, nei žodžių.
Lina Žigelytė pastaruosius dešimt metų praleido gyvendama Airijoje, Olandijoje ir JAV, kur dabar Ročesterio universitete studijuoja vizualinių ir kultūros studijų doktorantūroje
