Tokią situaciją sąlygoja nesutarimai tarp Trumpo ir Jungtinių Valstijų Kongreso. Prezidentas reikalauja, kad kitiems metams biudžete būtų numatyta 5 milijardai dolerių sienos su Meksika statyboms. Šios sumos pakaktų tik dešimtadaliui iš maždaug 3 tūkst. kilometrų, jungiančių Jungtines Valstijas su Meksika.
Bet šalies vadovas nenusileidžia, tikindamas, kad privalo ištesėti rinkėjams duotą pažadą. Tiesa, jis patogiai nutyli, jog rinkimų kampanijos metu nuolatos pabrėždavo ir tai, kad už sienos statybas susimokės patys meksikiečiai, ir amerikiečių mokesčių mokėtojo indėlio neprireiks. Tokia utopija, žinoma, realybe netapo, tad dabar kyla konfliktas su Kongresu.
Visgi kongresmenai paklusti prezidentui kol kas neketina. Jų balsas yra lemiamas skirstant biudžetą, o manančių, kad reikia investuoti tokią milžinišką sumą pinigų į sienos statybą – mažuma. Kritikai tvirtina, kad siena ne tik neužtikrins visapusiško saugumo nuo nelegalių imigrantų, bet ir reikalaus nuolatinių papildomų išlaidų. Mat barjeras veikia tik tokiu atveju, jei yra nuolatos stebimas ir prižiūrimas, naudojant šimtus pareigūnų, taip pat modernias technologines priemones. Todėl politikai nori milijardus dolerių nukreipti į švietimą, technologijų vystymą ir kitas sritis, o ne plienines pasienio konstrukcijas.
Daug nerimo ir užsienio politikoje. Jungtinių Valstijų sąjungininkus ypač nuvylė Gynybos sekretoriaus Jimo Mattiso sprendimas trauktis iš pareigų. Šilto ir šalto matęs generolas buvo laikomas vienu patikimiausių administracijos pareigūnų, kuriam bent iš dalies pavykdavo subalansuoti paties prezidento nevaldomą charakterį. Bet traukdamasis iš pareigų Mattisas pripažino nebegalėjęs tęsti darbo, mat požiūris į saugumą ir užsienio politiką su Trumpu pernelyg skyrėsi. Atsisveikinimo laiške generolas net asmeniškai nepadėkojo Trumpui – vietoje to palinkėjo susirasti prezidentui tokį Gynybos sekretorių, kuris pasaulį matys taip, kaip pats šalies vadovas.
Mattisas ypač kritiškai vertino Trumpo sprendimą atitraukti amerikiečių karius iš Sirijos, taip pat planuojamą žymų kontingento Afganistane mažinimą. Daugeliui amerikiečių geopolitikos strategų toks žingsnis reiškia atsitraukimą, kuris sudarys sąlygas ne tik teroristinėms organizacijoms stiprėti, bet ir Rusijos, Irano bei kitų ne itin draugiškų valstybių galioms augti.
Tokia politikos kryptis atspindi paties Trumpo įsivaizduojamą pasaulį, kuriame amerikiečių vaidmuo turėtų būti daug mažesnis, nei iki šiol. Jis tikina, kad Jungtinės Valstijos neturi būti pasaulio policininku, nes tokia atsakomybė pernelyg brangiai kainuoja. Visgi prezidentas neįvertinta fakto, kad Jungtinės Valstijos atlieka ne tiek policininko, kiek stabilumo ir saugumo garanto funkciją.
Atsitraukimas iš visur, kur tik įmanoma, reikštų ne didesnį amerikiečių saugumą, bet priešingai, išaugusį grėsmių spektrą. Juk „šventa vieta tuščia nebūna“. Juo labiau, kad Trumpo administracija tą daro ne tik nekoordinuodama veiksmų su sąjungininkais, bet ir juos atvirai kritikuodama bei bardama. Pavyzdžiui, šiais metais Jungtinių Valstijų vadovas Europos Sąjungą pavadino „priešiška organizacija“, nors tokio termino taikymo Europos atžvilgiu anksčiau nebuvo įmanoma ir įsivaizduoti.
Tikėtina, jog 2019 metais Trumpas bus dar aktyvesnis užsienio politikoje nei anksčiau. Ligi šiol jis didžiausią dėmesį skyrė vidaus klausimams – mokesčių, sveikatos apsaugos reformai, sienos su Meksika statybai, – bet artėjant rinkimams gali šiek tiek persiorientuoti. Tą sąlygos ir faktas, jog po lapkričio mėnesį įvykusių rinkimų Trumpo Respublikonai prarado daugumą Atstovų rūmuose, tad turės mažiau svertų priimti įstatymus.
Deja, bet Trumpo aktyvumo perspektyva nėra labai viliojanti. Kol kas jo užsienio politikos praktika nebuvo drastiškai kitokia nei tradicinių Jungtinių Valstijų prezidentų. Bet tą sąlygojo ne pats Trumpas, o jo dėmesio koncentracija į vidaus dalykus bei puiki komanda. Po naujųjų, nelikus Mattiso ir kelių kitų reikšmingų figūrų, taip pat išaugus paties Trumpo interesui „kažką nuveikti pasaulyje“, geopolitinė dėlionė gali tapti mažiau nuspėjama.
Linas Kojala yra Rytų Europos studijų centro direktorius. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
