Skaudus faktas, bet diskusijų lygio apie tapatybę, rimtas pasaulines ir valstybės problemas mes neišlaikome. Esame lyg keliolika metų toje pačioje klasėje palikti nemokšos, užuot kalbėję apie iššūkius, rimtus ir ambicingus planus, jau trečiu sakiniu imame dergti pašnekovą.
Pokalbio lygis krenta iki papilvės arba pauodegės temų. O durninimas visais pavidalais yra populiariausia viešojo kalbėjimo ginkluotė, kuria vienas lietuvis puola kitą. Asmuo prieš asmenį. Žmogus prieš žmogų.
Todėl gali susidaryti įspūdis, kad šiandien didžiausi priešai yra žemaitis R.Karbauskis ir pusiau žemaitis G.Landsbergis, „valstiečiai“ ir „konservatoriai“, A.Tapinas ir dalis Vyriausybės...
Suskaldytą visuomenę lengva valdyti (ir papirkti).
Būtent tokia Lietuva mūsų priešams ir reikalinga. Šalis, kurioje žmonės ginčijasi ne dėl išradimų, geresnių idėjų, bet pliekia vieni kitus ir įžeidinėja asmeniškai – be pasigailėjimo, be skrupulų.
Kodėl priešams tokia Lietuva yra tinkama? Senas dviejų dalių triukas: pirma, suskaldytą visuomenę lengva valdyti (ir papirkti) ir joje kurti santykius, kuriuose dominuotų ne bendro gėrio, o asmeninio intereso troškimai; antra, pilietines ir politines diskusijas pavertus vienų karu su kitais, galima didinti psichologines įtampas ir lengvai manipuliuoti masėmis.
Tad kas yra lietuvio priešai? Atsakymas į šį klausimą man asmeniškai padeda atsakyti ir į kitą svarbų klausimą: ką su mumis padarė okupacija?
1. Pirmas priešas yra susiskaldymas, bendrumo jausmo praradimas. Kažkoks susirgęs individualizmas, kai yra blokuojamas gebėjimas jausti bendrystę ir noras būti kartu. Aš esu Lietuva, mes esame Lietuva – tokio galvojimo lieka vis mažiau ir mažiau. Netrukus jį bus galima rasti tik etnografijos bei kraštotyros muziejuose. O juos uždarius – niekur.
Bendruomeniškumas yra pagrindas susitarti dėl pamatinių Lietuvos idėjų ir planų joms įgyvendinti. Bendruomeniškumas yra savumo jausmas: lietuvis, Lietuvos pilietis yra savas. Gal kitoks, kitaip mąstantis, bet savas ir savaip vertingas. Kodėl? Todėl, kad savomis priemonėmis prisideda prie pamatinių Lietuvos idėjų įgyvendinimo.
Bet, kai nėra bendruomeniškumo, nėra bendrų idėjų, nėra mes ir mūsų. Nepaisant to, socialumo poreikis ir susiskaldymo atveju verčia jungtis. Tačiau jungiamasi jau nebe lietuviškumo, pilietiškumo, o gerokai siauresnės apibrėžties pagrindu. Tokie junginiai neretai primena sektas, kai kiti vertinami tik kaip priešai.
Susiskaldymas naikina atmintį: istorinę, pilietinę, politinę. Net asmeninę: priverstas vienas grupes keisti kitomis, lietuvis yra linkęs praeities neatsiminti. Juo labiau, kad suskaldytoje visuomenėje atminties nereikia, reikia atsidavimo, ištikimybės, o pasitaiko – ir parsidavėliškumo. Kas norės tokios nemalonios atminties?
Gal todėl tokioje suskaldytoje visuomenėje gali laisvai klestėti įvairių formatų korupcija, nuo konkrečios situacijos priklausanti etika, net įstatymai yra interpretuojami taip, kaip reikia tuo metu stipresnei atskilusios Lietuvos daliai.
Bet, kai nėra bendruomeniškumo, nėra bendrų idėjų, nėra mes ir mūsų.
Todėl toks ligotas, neteisingai susiformavęs individualizmas, bendruomeniškumo jausmo praradimas yra Lietuvos ir lietuvių priešas Nr.1.
2. Antras priešas yra pyktis, net galima sakyti – neapykanta kitaip mąstančiam, kitos grupės atstovui. Pyktis toks stiprus, jog susidaro įspūdis, kad vienos ir tos pačios valstybės piliečiai kovoja tarpusavyje nuožmų ir žūtbūtinį karą iki paskutinio likusiojo.
Atrodo, beje – labai klaidingai atrodo, kad laimėtojas bus vienas ir pasiims visus prizus. Toks karo stovis yra itin palankus lietuvių priešams. Jiems beveik nieko nebereikia daryti: mes patys vieni kitiems netrukus perkąsime gerkles.
Egzistencinis pyktis užkerta kelią elementariai bendravimo kultūrai, taigi ir pokalbiui. Tad amžių amžiais buvusi žodžio tradicijos kultūra, Lietuva tampa žeme, kurioje žmonės nebesikalba ir kalbėtis nebenori. Manoma, kad tai sugriautų itin trapų ego burbulą. Manoma, kad pokalbis reikštų pralaimėjimą.
Nebesikalba ne tik politiniai oponentai. Kalba trūkinėja ir šeimose. Kalbos nelieka tarp kartų. Tarp dabarties ir praeities. Pyktis uždaro mus. Ir jei mes esame karbidas butelyje, tai pykdami ir putodami sprogsime.
Bene ryškiausia vienų pykčio su kitais išraiška – specialios pažymos ir mistine jų turinio galia vykdomos manipuliacijos su žmonėmis.
Bet pykčio būsena turi gerokai daugiau išraiškų. Pavyzdžiui, patyčios. Pyktis abstrakčiai valdžiai (kai kas net įvardija niekuo dėtą Lietuvą), o iš tiesų – savo neveiklumui ir pasidavimui pagimdė masine tapusia emigraciją.
Ar lietuvis turi tik šiuos du priešus? Nemanau. Bet kai kurie priešai neretai tėra tik šių didžiausių priešų mišinys, sumaišomas vis kitomis proporcijomis.
