Grynai moraline prasme, man visada žodis „senatis“ reiškė apgautą teisingumą. Paprastai tariant – tyčia arba netyčia nuslėptą tiesą.
Kvailiausiai yra tada, kai suėjus senaties terminui paaiškėja, jog nusikaltimas vis dėlto yra buvęs. Buvęs, bet... šaukštai po pietų, pražiopsojote. Tada nusikaltimą padaręs žmogus gali ramiai sau gyventi ir, liaudiškai tariant – kiaulės akimis markstytis, šypsotis, o gal ir naujus, bet jau kitokius nusikaltimus daryti.
Visuomenė priversta gyventi žinodama galimus nusikaltimus, žinodama ir juos galimai padariusius žmones, bet teisinė ekvilibristika visą realybę tarsi perkelia į paralelinę tiesą
Nedrįstu apibendrinti, tegul pataiso labiau išmanantys, bet didžioji dalis bylų, atverstų suėjus senačiai, atskleidžia ne vargšo teisės sistemos persekiojamo, bet nusikaltimą padariusio žmogaus istoriją.
Kaip jaustis piliečiams, matantiems tokį teisinės sistemos akibrokštą? Ar senatis, kaip nuosprendžio išvengimo būdas, didina pasitikėjimą teisine sistema, stiprina teisingumo jausmą?
Anaiptol.
Tokias mintis sugrąžino nesena naujiena: Didžiojoje Britanijoje trys buvę Prancūzijos inžinerijos milžinės „Alstom“ ir jos padalinio Švedijoje darbuotojai nuteisti kalėti už Lietuvos pareigūnų papirkinėjimą. Ne įtarti, ne apkaltinti, o jau, brolyti – nuteisti.
Yra įvardinta ir kyšių suma – apie 5 mln. eurų. Kaip rašė kolega Marius Jokūbaitis, įvardijami ir galimi kyšių gavėjai: tuomečiai ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, viceministras Anicetas Ignotas, „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis, Lietuvos elektrinės Elektrėnuose ilgametis vadovas Pranas Noreika. Jie ir dar keturi aukšto rango energetikai iš kompanijos „Alstom“ galėjo gauti minėtą kyšiams skirtą sumą.
Situacija ryški: britai nuteisti sugebėjo, net įvardijo lietuvius, bet Lietuvoje viskas baigiasi ne teisingumo triumfu – teisingu tyrimu, bet... senatimi.
Taip ir kuriame pseudoteisingumą: realybėje visuomenė priversta gyventi žinodama galimus nusikaltimus, žinodama ir juos galimai padariusius žmones, bet teisinė ekvilibristika visą realybę tarsi perkelia į paralelinę tiesą.
Taip ir gyvename daugybėje paralelinių pasaulių, kurių hierarchiją konstruoja ne Konstitucija arba žmogaus teisės, bet pinigai, įtaka, korupcija.
Mes džiaugiamės sukūrę teisinę valstybę. Ar tai nėra deklaracija? Jei nėra – naikinkime visas senatis ir leiskime žmonėms atvirai ir įstatymiškai apginti savo tiesą teismuose.
Ar ne tas pats atsitiko ir su liustracija? Nereikia maivytis – mes gyvename žinodami, įtardami, nutuokdami apie kitados tyčia arba priverstinai su KGB bendradarbiavusiais asmenimis. Žinome, bet senatis ir akivaizdu – kažkieno asmeniniai interesai, tiesos pasakyti neleidžia.
Bet Latvija sugebėjo padaryti galą spekuliacijoms. Nors visko buvo: dar 2013 metų gruodį latvių politikai teigė, kad KGB bendradarbių bylas reikia užrakinti 50-čiai metų.
Tačiau jau po penkerių metų situacija pasikeitė ir pernai gruodžio mėnesį Latvijoje paskelbta dalis Latvijos SSR KGB archyvų. Tarp paskelbtų dokumentų – KGB darbuotojų telefonų knygos, agentūros kartotekos, neetatinių darbuotojų kartoteka ir t. t.
O Lietuvoje?
Senis, atsiprašau – senatis.
Taip ir gyvensime daugybėje dirbtinai sukurtų paralelinių pasaulių. Tarp jų yra ir tie pasauliai, kuriuose saugiai senaties saugomi slepiasi ir gyvenimu bei turtais mėgaujasi visus mus aplink pirštą apvynioję nusikaltėliai.
