Yra tarp mūsų ir daugiau ryškių bei netylinčių ekonomistų. O kaipgi patylėsi šiais visuotinio ekonominio mąstymo paradigmos diktato laikais?
Būtent ši paradigma, o ne konkretūs žmonės, kelia nerimą. Kol kas nematyti tokio kandidato, kuris konceptualiai keistų požiūrį į valstybėje vykstančius procesus, diktuotų naują paradigmą. Analizuotų priežastis, o ne komentuotų pasekmes. Sektų ilgalaikius procesus, o ne reikštų nuomonę apie jau įvykusius faktus.
Vieni gyvendami greitai, kiti – lėčiau, bet supranta, kad laimė nėra skaičius, teisingumas nėra pinigai, gyvenimo malonumas nėra pajamų ir išlaidų eilutės.
Bet kodėl kyla didelis pavojus, jog dažnas (jokiu būdu neteigiu, kad visi) ekonomistas minėtus dalykus, iš principo – gyvenimą, labai greitai suves tik į kaštų bei naudos analizę, į buhalteriją, į excell’į? Kodėl taip atsitinka?
Nes miniai atrodo, kad ekonomistai yra šių dienų druidai, orakulai, guru. Jie yra madingi. Bet ar tikrai jie žino visus atsakymus?
Yra mažiausiai dvi priežastys.
Pirmoji – pasidavimas vartotojų minios reikalavimui.
Rinkos dėsnių suformuota vartotojų kultūra greitai iš vaiko, kupino beribių svajonių ir fantazijų, pagimdo mokinį, verčiamą mąstyti, kad pagrindinis gyvenimo matas yra skaičius. Ne Pitagoro Skaičius. Ne, tas skaičius – pinigai.
Vartotojų minia nori gauti, o jei negauna – nori žinoti, kas kaltas. Gauti geriausiai pinigais. Šiuo metu vyrauja (klaidingas) įsitikinimas, kad atsakymą į klausimą, kur gauti pinigų, geriausiai žino ekonomistai.
O jie nežino. Bent jau dauguma jų. Jie taip pat aiškinasi, analizuoja, spėlioja. Net laimę sugalvoja paversti ekonomine disciplina.
Tačiau vartotojų miniai reikia pinigų, reikia atsakymų. Paklausą tokiems klausimams rastis ypač skatino vartotojiškumas. Taip jau nutiko, kad į dirgiklį sureagavo ir pasiūlą pakuoti ėmė ne kas kitas, o ekonomistinio mąstymo atstovai. Beje, ekonomikos mokslas ir pats labai nuo to nukentėjo, bet apie tai – aptariant antrą priežastį.
Pastebėkite, kas dominuoja šiandien nuomonės formuotojų lygoje? Diduma yra bankų analitikai-ekonomistai. Beveik kiekviena/s viešai kalbantis ekonomistas ar ekonomistė kalba taip, tarsi būtų labiausiai neklystantys žmonės pasaulyje.
Vis dėlto reikia paryškinti mintį, kad pagunda pasiduoti vartotojų minios viliojimui yra didelė. Populiarumas masina. Gal todėl vakarietiškose visuomenėse kol kas vyrauja ekonominis-finansinis-buhalterinis mąstymo būdas. Jam atstovaujantys žmonės tampa politikais, valstybių vadovais. Arba jais nori tapti.
Nes miniai atrodo, kad ekonomistai yra šių dienų druidai, orakulai, guru. Jie yra madingi.
Bet ar tikrai jie žino visus atsakymus?
Savo požiūrio neperšu. Tik prisiminiau, kad būtent excell’inis mąstymas ieškant 2008 metų krizės sprendimo būdų, Lietuvą prikabino prie ES valstybių uodegos. Kur nelaimingi vis dar ir tabaluojame.
Kodėl? Verslininkas krizę būtų mėginęs įveikti vadovaudamasis tokiu trio: gaminti-vartoti-parduoti. Ji/s būtų ėmęsis plėtros, vartojimo skatinimo, rinkų paieškos.
Ką darė mūsų ekonominės logikos vedami valdantieji (beje, žadėję parašyti vadovėlį)? Jų trio buvo toks: uždrausti-atimti-pasiskolinti.
Todėl valstybės (mano ir tavo kuprai tenkanti) skola nuo 2007 metais buvusio 4,84 milijardo pašoko iki 13,49 milijardo eurų.
Gyvenimo prasmę ėmę matuoti pinigais, mes tampame minia, kuriai rūpi ne vertės ir vertybės, bet nauda. Noriu visko daug ir dabar. Apie vartotojo galvojimus, kad gausumas ir yra demokratija, praėjusiame amžiuje rašė Jeanas Baudrillard'as.
Antroji priežastis, kodėl ekonomistai gyvenimą gali imti matuoti buhalterinėmis eilutėmis, plaukia iš pirmosios: pats ekonomikos mokslas yra užkrėstas. Užkrato pavadinimas yra neklystamumas ir populiarumas.
Mano komentaras nėra mokslinis tekstas, o nuomonė. Su kuria būtų geriausiai nesutikti ir pasiginčyti. Ir keliu sau kuklesnį tikslą – atkreipti dėmesį, kad tokia infekcija egzistuoja, ji veikia.
Pastebėkite, kas dominuoja šiandien nuomonės formuotojų lygoje? Diduma yra bankų analitikai-ekonomistai. Beveik kiekviena/s viešai kalbantis ekonomistas ar ekonomistė kalba taip, tarsi būtų patys labiausiai neklystantys žmonės pasaulyje. Vien ko vertas viešas ir ne toks viešas vienos parlamentarės visų durninimo žodynas. Beje, kita lygiai taip pat daro savo sakinių tonu. Trečia – visa savo laikysena, nebent bendrauja su mažutėliais.
Ekonomikos mokslas susirgo po to, kai jį studijuojantys pamanė, kad tik ši disciplina gali paaiškinti šiuolaikinį ūkį, žmogaus poreikius, o neretai, suprask – ir pasaulį.
Tai buvo lemtinga klaida. Beje, tokias klaidas padarė ne tik šio socialinio mokslo atstovai. Teisės mokslas pakliuvo į tą pačią peklą.
O kietumas tėra iliuzija. Uždarumas sukuria iliuziją. Paskutinę finansų krizę politikai, ekonomistai mėgino aiškinti skaičiais, kol nenoriai pripažino, kad priežastis – godumas.
Klaida slypėjo nutolime nuo socialinių, humanitarinių mokslų kamieno. Galima sakyti – nuo filosofijos. Siaura specializacija minėtuose moksluose gimdo uždaras sistemas. Jos ilgainiui ima naikinti save ir aplinką. Tokių nusispecializavusių humanitarų ir socialinių mokslų atstovų dėka, deja, pasaulyje vis mažiau ir mažiau susikalbėjimo. Nes, pasirodo, tiesa yra ne viena, o jų yra milijonai...
Infekcija kyla todėl, kad pažeidžiamas pamatinis socialinių ir humanitarinių mokslų principas – jie yra sveiki tik jungtyje, tik lydinyje, o ne po vieną. Tik kelių socialinių ir humanitarinių mokslų supynimas duoda gerą, sveiką balansą. Kitaip prasideda liga „kas kietesnis“.
O kietumas tėra iliuzija. Uždarumas sukuria iliuziją. Paskutinę finansų krizę politikai, ekonomistai mėgino aiškinti skaičiais, kol nenoriai pripažino, kad priežastis – godumas. O tai jau – moralės, etikos sritis. Beje, kitados ekonomika ir etika nebuvo atsiskyrusios, į daiktus žiūrėjo kartu.
Labai nenorėčiau, kad dori ekonomikos mokslininkai įsižeistų dėl mano išsakytos pozicijos. Ačiū Dievui, pažįstu ne vieną kruopščiai, bet tyliai dirbantį ekonomikos mokslo atstovą, pasaulį vertinantį ne per savo mokslo sureikšminimo ir išskirtinumo prizmę. Tai jie daro natūraliu (kiti sako – klasikiniu) būdu: jungiant disciplinas, bet taikant savo metodus.
Savo pastabas apie pasidavimą minios skatinamam populiarumui ir susireikšminimui skiriu tiems ekonomistams, kurie ima aktyviai naudotis savo padėtimi. Mėgina aiškinti sudėtingą pasaulį tik vienu, ekonominiu kriterijumi. Tad tekstą pradėdamas klausimu, privalau užbaigti atsakymu: ne, tokiu ekonomistu/ekonomiste pasitikėti valdžioje negalima.
TAIP PAT SKAITYKITE: Linas Kontrimas: Kiek fašizmo mums nepakenktų?
