Linas Kontrimas: Kada politika tampa bejėgė?

Be išvedžiojimų, be priaugintų reliatyvistinių daugiaprasmybių.

Visada skaidrios, aiškios, negailestingai tikslios.

Žodis „politika“ šiandien kenčia pragarą žemėje. Viskas, kas yra pagardinta šiuo terminu, tampa neskanu. Dabar jo vietą užima žodis „interesai“.

Kitados Aristotelis žodį politika apibrėžė kaip meną valdyti valstybę. Graikai ypatingai jautė kalbą, – nenuostabu, kad filososfija, visų mokslų ir menų mama, gimė jų kalba.

Jie valdymo meną suprato aukščiausio tobulumo, amato įvaldymo ir gebėjimo kurti naujus dalykus prasme. Toks menininko supratimas gerokai skiriasi nuo primityvių kelniapėdžių supratimo, menininką laikančių veltėdžiu, nieko naudingo nepadarančiu.

Ir šiandien su kiekviena diena mažėja politikos, o sparčiai daugėja interesų. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje

Vėliau politika apėmė kitas prasmes – valdžios siekimą, o pasisekus – valdžios formavimą.

Abiejų šių prasmių – valdymo meno bei valdžios formavimo balansas, derinys, pusiausvyra sukurdavo geriausias sąlygas visuomenėms klestėti.

Pavyzdžiui, Periklio Atėnai. Gedimino Lietuva.

Tačiau politika tapdavo bejėgė, kai kuri nors iš šių dalių imdavo dominuoti. Padauginus valdymo meno prasidėdavo revoliucijos, sukilimai, sumaištys. Padauginus valdžios troškulio kildavo diktatūros.

Tada, savaime suprantama, situacija pasikeisdavo ir valdymo bei valdžios formavimo veiklą būdavo galima vadinti kaip nori, bet tik ne politika. Galėjai vadinti suirute, oligarchija, tironija, fašizmu, komunizmu – priklausomai nuo dominuojančiųjų išradingumo bei norų.

Ir interesų.

Nemalonu pastebėti, bet ir šiandien su kiekviena diena mažėja politikos, o sparčiai daugėja interesų. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Ką tai reiškia? Tarptautinėje politikoje pavyzdys – čia pat. Kai Rusijoje pasikeitė žodžio politika dedamosios, kai išaugo valdžios troškulys, dominuojančiu žodžiu tampo žodis interesai.

Sakoma, kad Rusijos interesai. O ruso interesai? Negi jo interesas yra karas su Ukraina? Kiek procentų Rusijos piliečių yra tie patys ukrainiečiai arba jų kilmės žmonės?

Bet, kai interesai pakeičia politiką, o joje ima dominuoti valdžios siekis – objektyvių atsakymų neieškok. Atsakymai bus tokie, kokius mėgins įbrukti kontroliuojami žinių kanalai.

Valstybės valdymo meno ir valdžios troškulio balansas seniai prarastas ir Lietuvoje. Aišku, balanso iliuzija buvo kuriama dviems partijoms keičiant viena kitą. Bet vienas šviesiausių, o ir kukliausių Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas perspėjo, kad dvipartinė sistema kol kas mums netinkama.

Todėl dabar vyrauja jo didenybė Interesas. O šio ponulio siautėjimo laikais nebelieka bendrų tikslų, bendrų vertybių. Dirbtinai kuriamos įtampos, socialinių grupių supriešinimas.

Mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų reikalais susirūpino partijos, kurios iš esmės per bemaž trisdešimt metų ir sukūrė tą situaciją, kurioje visi gyvename

Paradoksas, bet šiandien mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų reikalais susirūpino partijos, kurios iš esmės per bemaž trisdešimt metų ir sukūrė tą situaciją, kurioje visi gyvename.

Jei dominuotų politika, ką darytų tų partijų atstovai? Trauktų iš stalčių kruopščiai per ne vienerius metus rengtus valstybės valdymo planus. Patys, o ne manipuliacijoms neatsparūs mokytojai blokuotų Seimo, Vyriausybės koridorius. Nepraleistų pro juos dabar valdžioje esančių tol, kol anie neperskaitys, nediskutuos. Nes politikoje egzistuoja supratimas, jausmas apie bendrus dalykus, tarkime – valstybę ir jos žmones.

Bet kas vyksta? Nėra planų? Ne, nėra politikos. Yra interesai, o dabar dominuojantys interesai nėra politika klasikine šio žodžio prasme. Dabar yra tik valdžios troškimas.

Jei dominuotų politika, tai ir dabartiniai valdantieji elgtųsi kitaip. Pirmiausiai, seniai paliktų tariamus apkasus ir eitų į nelengvas, bet labai reikalingas derybas. Visais frontais.

Kažin ar buvo sunku tą vakarą, kai tik buvo sužinota, kad vienos iš kelių švietimo profsąjungų atstovai atvyko į ministeriją ir nori derėtis, o jei ne – likti čia miegoti, užsimesti ant naktinių striukę, pačiupti termosą su arbata, juodo šokolado, pakviesti taip pat neformaliai atrodančius premjerą, finansų ministrą ir atvykti pokalbiui?

Bet gal tai pasidavimas spaudimui? Nusižeminimas? Pataikavimas nepagrįstiems reikalavimams?

Būtent tokia retorika ir yra būdinga interesų, o ne politikos veiklai. Politikai tam ir renkami arba paskiriami, kad būtų ištraukti iš saugių savo aš erdvių vardan bendrų reikalų.

Nepuoselėkime iliuzijų: jei pas mus ir toliau daugės interesų, o politikos mažės – sulauksime labai nemalonių nemalonumų. Nesakau, kad didelis malonumas yra stebėti dabar vykstančius mažus nemalonumus, bet nenoriu nė prognozuoti, kas laukia įsisiautėjus Interesų ponuliui.

Todėl lieka palinkėti sau ir kitiems: stebėkime, kas imsis pagaliau klasikinės politikos vardan bendrų Lietuvos reikalų, o kas skatins interesus ir susipriešinimą vardan savo (grupės) reikalų.