Nerimas ne tik ir ne tiek psichologine, kiek ontologine prasme. Neišmokytas būti su savimi, remtis savimi žmogus yra paliktas su griūvančiu ir stabilumo nebeturinčiu pasauliu.
Bloga žinia yra ta, kad toks susidūrimas su jokia atramos taško nebeturinčia tikrove yra neišvengiamas.
Vadinasi, teks kentėti visas šio dramatiško nestabilumo pasekmes. Vadinasi, teks priimti, kad aiškios ir užtikrintos ateities nėra. Vadinasi, baimes konkretiems trūkumams keis viltį laidojantis nerimas.
Gera žinia yra ta, kad mes nesame pirmoji karta pasaulyje, kuri patiria tokią prasminių sistemų griūtį.
Vadinasi, yra vilties ištrūkti iš neapibrėžtos būsenos. Vadinasi, yra galimybė sukurti naują prasmę, naujus pagrindus. Vadinasi, galima tikėti savimi ir kitais.
Štai tokie du modeliai, dvi elgesio schemos. Tik tiek. Net tiek. Mums pasirinkti, nes:
a. pirmasis modelis ir toliau gilina įtampas, didina ir skatina beviltiškumo jausmą, o jį skleidžia visais įmanomais būdais ir visais įmanomais žinių sklaidos kanalais.
Pirmasis modelis renkasi kalbėtojais ir vykdytojais žmones, kurie, nepaisydami savo išsilavinimo ir diplomų skaičiaus, likimo dovanotos arba išsikovotos pozicijos, elgiasi savanaudiškai, kalba piktai, tyčiojasi, ne kelia, bent murkdo.
Tai uždaro monologo, vienos, neklystančios, taigi – klaidingos nuomonės pasaulis. Tai nėra saugus pasaulis.
b. antrasis modelis skatina ieškoti išeičių, siūlo sprendimus, o ne tik ir ne tiek konstatuoja faktą.
Antrasis modelis kviečia lyderius, kurie supranta prasto elgesio pasekmes, buria žmones, be jokių išlygų gerbiančius kito ir savo orumą. Čia žmonės kritiką supranta klasikine, o ne žeminimo prasme.
Nerimo visuomenėje isterijos sprogsta vos brūkštelėjus žodžiu-degtuku prie atviros bėdų parako statinės
Tai atviras dialogo, daugiaprasmis, įdomus ir kupinas galimybių pasaulis.
Mums rinktis, kuris modelis gyvuos. Kvaila būtų kliautis, kad viskas vyks savaime, o reiškia – bet kaip. Nes kam tada reikalingas išsilavinimas, žinojimas?
Šiandien viešame gyvenime laimi pirmasis modelis. Įvairių, o neretai –jokių ideologijų neturintys politikai, dėkui demokratinei rinkimų sistemai, gavę pasitikėjimo mandatą, sėkmingai naudojasi šio modelio teikiamomis priemonėmis.
Jie jaučia visuotinį nerimą, bet jo nestabdo, jie jį daugina. Daugina savo pusinėmis mintimis, gimstančiomis ne iš mąstymo, bet spontaniškai, reaguojant į griūvantį pasaulį. Jų tikslas nėra kurti, jų tikslas – eksponuoti save.
Jie puikiai sugeba sukurti visuotines isterijas ir palikti visus murkdytis jose. Be išeities, be vilties, bet atsakomybės. Nes nerimo visuomenėje isterijos sprogsta vos brūkštelėjus žodžiu-degtuku prie atviros bėdų parako statinės.
Mano nuomone, šis modelis seniai turėtų būti keičiamas kitu. Bet rinktis reikia ne tik man.