Man patinka Heraklito pozicija, kad viskas teka ir į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Bet teksto pradžioje rašydamas provokacinį klausimą, noriu atkreipti dėmesį štai į ką: o kas pasakė, kad mes iš upės jau išbridome?
Kas pasakė, kad dalykai, kurių taip nenorime ir nemėgstame, ypač kai prikišamai tais dalykais esame kaltinami patys, jau yra pasibaigę?
Prieš porą metų šį pasaulį palikęs Umberto Eco dar 1995-aisiais atkreipė dėmesį, kad fašistinis mąstymo tipas niekur nėra dingęs. „Amžinojo fašizmo“ esė jis išdėstė keturiolika punktų, kuriais apibūdina šią ideologiją. Mąstytojas teigė, kad bent vieno požymio buvimas jau verčia suklusti, ar toje visuomenėje nėra pakankamai aplinkybių fašistiniam mąstymo tipui rastis ir tarpti.
Kad su fašizmu nėra viskas baigta, galima spręsti ir iš to, kaip greitai ir kaip kibiai ši sąvoka-varnalėša įsisegė į Ukrainos kovotojų su rusiškuoju puolimu – matomu ir kurstomu pasislėpus, plaukus.
U.Eco nesiekė klasifikuoti, rūšiuoti ar įlentyninti šiuolaikines valstybes, elgėsi vedinas grynai intelektualinių paskatų. Tačiau tai šen, tai ten radosi tokių žmogiškos išvaizdos kalkuliatorių, kurie kruopščiai fiksuodavo tezėse išdėstytus požymius ir juos tempdavo prie dabartinių visuomenių ir, žinoma, rasdavo ko ieško.
Toks intelektualinių tekstų, skirtų proto lavinimui, mąstymo treniruotėms, diskusijai su D didžiąja vertimas dogminiu aprašymu, sistema, klasifikacija, primena elgesį žmonių, skaitančių ligų katalogą ir, aišku, suprantančių, kad serga visomis pasaulio ligomis.
Vardan rožės vardo ir teisybės dėlei reikia pasakyti, kad U.Eco esė yra pavojinga ir gundo ieškoti paralelių, todėl jokiu būdu nesiūlau skaityti šios nuorodos (ypač mėgstantiems ligų aprašymus).
Kad su fašizmu nėra viskas baigta, galima spręsti ir iš to, kaip greitai ir kaip kibiai ši sąvoka-varnalėša įsisegė į Ukrainos kovotojų su rusiškuoju puolimu – matomu ir kurstomu pasislėpus, plaukus.
Aišku, Maskvos lipdoma fašizmo etiketė neretai turi tik vieną plokštumą: jei esi prieš Rusiją, jos valią, tai jau ir esi fašistas. Tai nuo II pasaulinio karo likusi ir Sovietų sąjungoje sirpinta požiūrio į fašizmą nuostata, priešų apibrėžimo nuostata, kleimo.
Vakaruose dėmesio verta šiek tiek kita situacija. Čia, reikia tikėtis, vis dar gyvas filosofinis budrumas, stebėjimas ir klausimai apie tai, kas vyksta visuomenėse.
O ideologine prasme galime matyti, kad ryškiausiai kalasi būtent su fašistine ideologija (mano nuomone, – klaidingai) siejami dalykai: nacionalizmas, nacionalinės valstybės idėjos, patriotizmas. Brexit savo esme irgi taiko į tą pačią tėkmę.
Visos kitos ideologinės mintys pavirto tingiomis, sočiomis ir nekonfliktiškomis bendratimis. Nors tai nieko bendro neturi su baziniais liberalumo siūlytais individo laisvės pažadais, reikia pasakyti, kad įgyvendinant šiuos pažadus, kažkas nesuveikė ir reikalai pakrypo, švelniai tariant, šiek tiek kitaip.
Lietuvoje taip pat stebime ideologijų nustrutėjimą: smėlyje jau ir tos ideologinės galvos, kurios dar prieš keliolika metų garsiai mėgino reikšti ryškesnes mintis.
O nutiko taip, kad XX amžiaus antrojoje pusėje, ypač po totalitarinio sovietijos lagerio subyrėjimo, būtent liberalioji ideologija prisidėjo prie to, kad aktyvi kitų minčių raiška būtų prigesinta arba net užgesinta.
Vien ką reiškia esminės žmogaus teisių temos suskaldymas į tūkstančius įvairių tolerancijų. Kas atsitiko, kad nebepajėgiama diskutuoti apie visuminę, niekaip nedalomą žmogaus vertę, o susitelkiama į madingus atributus, priklausymą kažkam. Negi neaišku, kad šitaip priklausymas kažkam, o ne žmogaus teisės per se tampa dominuojančia tema. Ir pasuka rimtą diskusiją į pokalbius apie detales. Visuma dingsta. Manipuliacija įvyko.
Lietuvoje taip pat stebime ideologijų nustrutėjimą: smėlyje jau ir tos ideologinės galvos, kurios dar prieš keliolika metų garsiai mėgino reikšti ryškesnes mintis. Tačiau diskusija, ypač diskusija politinės filosofijos temomis, mūsų krašte pjaunama žvitriu dalgiu. Nes ne tema, ne diskusija pati savaime tapo svarbi, svarbus tapo priklausymas kažkam.
O ten kažkur – labai nyku. Prisidengiant tariama laisve, liberalumu, individo viršenybe, vyksta gal net negrįžtami procesai: aštrios temos nyksta iš pagrindinių medijų, žiniasklaida verčiama tapti click’iasklaida, ideologinės pozicijos nuglaistomos iki bendrybių, nuomonė ima dominuoti prieš faktą.
Tai pavojinga, nes taip jau yra buvę. Dar prieš fašizmo atsiradimą šio termino tėvas ir pagrindinis veidas Benito Mussolini sakė, kad XIX amžius buvęs socializmo, liberalizmo ir demokratijos amžiumi, bet tai visai nereiškia, kad XX amžius privalo būti liberalus, demokratiškas.
Kuo baigėsi – jau žinome.
Bet mes nekeliame klausimo – o kuo turi baigtis XX amžius ir kokiu norime, kad būtų šis, dvidešimt pirmas? Akivaizdu, kad vienos politinės idėjos dominavimo nebus. Labai svarbu atsakyti į du klausimus: kokios kitos idėjos taps svarbiomis žaidėjomis politikoje ir kaip, kokiomis formomis vyks diskusijos.
Ar gali būti, kad stiprėjant nacionalinei idėjai, pokalbis tarp valstybių ir kultūrų vėl bus tik ginklai?
Todėl klausdamas, kiek fašizmo mums nepakenktų, klausiau apie mūsų gebėjimą ir norą iš principo matyti fašizmo dedamąsias šių dienų kontekstuose ir budriai puoselėti tai, kas svarbu bei žmogiška, tuo pačiu – gesinti tai, kas jau buvo ir nieko gero nepadarė. Tai ir tiek tikrai nepakenktų.
