Nesu iš tų, kurie mėgintų užsakyti vainiką tradicinei žurnalistikai. Jei ne pas mus (bet ir pas mus), ji tikrai išliks ir pergyvens dar ne vieną klikiasklaidinę bangą. Išgyvenusi vėl bus gera mokytoja. Mums taip pat. Kaip jau yra kartą atsitikę.
Bet reikia sutikti – šiandien kaip niekada galime džiaugtis formų įvairove, jos reikia, nes turime labai skirtingus žinių vartotojus. Kita vertus – negali žiniasklaida virsti vienu suplaktu kokteiliu, kuriame visada didžioji dalis ingredientų bus klikiasklaidinė. Privalo likti sveikas balansas ir ribos tarp naujienų, fakto žiniasklaidos ir visos kitos.
O tuo metu stebime nuomonės pergalę prieš faktą. Pramoginės žiniasklaidos – prieš analitinę. Kas atsitiko? Kur dingo kruopštūs žinių darbininkai, kurių tekstus, kartais ir labai ilgus, dešimčių tūkstančių tiražais leido laikraščiai? Kur dingo tų tekstų skaitytojai? Sako: nebe ten ieškai, viskas seniai yra internete. Bet jis – tik kitas kanalas, rezultatas nė kiek nesiskiria nuo aprašytojo.
Klikiasklaidos pergalę prieš žiniasklaidą nulėmė ne viena priežastis. Jų daug, o kai kurios – itin kompleksiškos, susijusios su visos visuomenės kaita, technologijomis.
Beje, apie jų įtaką pasirinkimui ir komunikacijai rašydamas C.R.Sunsteinas yra optimistas, manantis, kad žmonės gebės atsirinkti ir susikurti savo naujienų rinkinius. Kai kurie tai moka, daro ir supranta, ką daro. Deja, didžioji dauguma žiniasklaidos produktų vartotojų stinga bazinio raštingumo šioje srityje.
Todėl pradžiai noriu atkreipti dėmesį į keletą priežasčių, apie kurias dabar retai kalbama.
Pirma. Reporterio nepriklausomybė. Reporteris, net ir neidealiu atveju – išsilavinusi, nuomonę turinti ir neretai giliai mąstanti asmenybė. Tokiai asmenybei klausti klausimą „kodėl“ yra įgimta. Tačiau kuo toliau, tuo labiau juos verčia reaguoti tik į klausimą „kas“ (vyksta).
Stebime nuomonės pergalę prieš faktą. Pramoginės žiniasklaidos – prieš analitinę. Kas atsitiko? Kur dingo kruopštūs žinių darbininkai, kurių tekstus, kartais ir labai ilgus, dešimčių tūkstančių tiražais leido laikraščiai?
Mėginimai priešintis gali baigtis atleidimu iš darbo, nes kol kas nėra Lietuvoje organizacijos, kuri apgintų kitokią nuomonę turintį žmogų, pavyzdžiui, didelėse ir įtakingose redakcijose (Žurnalistų sąjunga yra viltis, bet jėga taps tik tada, kai mažiausiai septyniasdešimt procentų aktyviai dirbančių žurnalistų iš didžiųjų redakcijų taps jos nariais).
Antra. Pakirstas reporterio nepriklausomumas gimdo vadinamą mainstreaminį naujienų foną. Nesunku pastebėti, kad šiuo metu aktualijos yra nykiai ir vienodai supakuotų žinių srautas.
Su labai nedidelėmis išimtimis. Kai tas vienodumas dar yra papildomas vyraujančių simpatijų ir antipatijų būdvardžiais ir jaustukais (nors tai – išimtinai klikiasklaidos, geltonosios žurnalistikos atributas, deja, senokai okupavęs ir naujienų teritorijas), turime, šiek tiek utriruojant, vieną subjektyvų informacinį pranešimą, padiktuotą ir perduotą skirtingo pavadinimo kanalais.
Trečia. Žiniasklaidos priklausomybė nuo šaltinio: tai liečia ne tik žinias, bet ir finansus. Įspūdis, kad naujienos yra vienodos, tarsi jas kažkas diktuotų iš vieno centro, nėra atsitiktinis.
Be įvairovės ir patikimumo žiniasklaida iš naujienų lauko stumiama į emocionalių nuomonių pakraščius, kur jau karaliauja klikiasklaida.
Kažkodėl buvo ilgai mėginama įsivaizduoti, kad žinios atsiranda savaime. Bet net grybai savaime neauga. Žinias sukuria žmonės. Jei žinios yra natūralių įvykių padarinys, sakome – aktualija, naujiena. Jei žinios yra apie dribtinai sukuriamą įvykį, sakome – pseudonaujienos, pseudoįvykis arba dabar populiariai tariam – netikros naujienos, fake news.
Kai žiniasklaida priklauso nuo skaidraus ir aiškiai atpažįstamo šaltinio (reklama, įmonių pranešimai, agentūrų pateikiamos naujienos), jai nėra reikalo pasiduoti mainstreaminiam žinių srautui, o juo labiau – gesinti reporterio individualaus požiūrio laisvės.
Pavojingiausia situacija, kai žinių ir pinigų šaltinis sutampa.
Ketvirta. Žiniasklaidos įtraukimas į galios schemas. Ar atsimename pagrindines žurnalistikos funkcijas? Ne, ne pramoginė. Gerokai prieš ją buvo informacinė, advokatavimo, valdžių prižiūrėtojos (sarginio šuns), šviečiamoji, kultūrinė ir pan.
Dabar tenka prirašyti ir dar vieną – manipuliacinė. Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaidos priemonės arba pačios tampa galios centrais, arba jas (kartais itin subtiliai, be tiesmukumo) įtraukia į tokių centrų konsorciumus.
Tą gali daryti kapitalas, gali daryti valdantysis establišmentas arba jo dalis, tam tikros galios struktūros, interesų grupės. Nes, anot prancūzų filosofo Michelio Foucault, galia nėra ir nebūtinai bus vienas centras, vienas objektas. Tai greičiau – tam tikrų santykių padarinys.
Kaip manipuliacinė funkcija prisideda prie to, kad žiniasklaida virsta labiau klikiasklaida? Tiesiai: kuo mažiau paliekama šansų reporteriui, redakcijai pačiai rasti ir interpretuoti naujienas, užuot veikus pagal bendrą ir nuleistą scenarijų, tuo mažesnė žinių įvairovė ir patikimumas. Be įvairovės ir patikimumo žiniasklaida iš naujienų lauko stumiama į emocionalių nuomonių pakraščius, kur jau karaliauja klikiasklaida.
Kelios priežastys – tik grybštelėjimas temos, turinčios be galo daug dedamųjų ir dar daugiau – žmogiškojo pasirinkimo galimybių.
Dėl situacijos besikeičiančioje žiniasklaidoje rypauti tikrai nėra verta – ji niekur nedings. Tačiau būtina apie ją kalbėti ir žinoti, nes interneto amžiuje žiniasklaida yra visur, mes patys ja esame, o neretai – patys esame ir žinia. O tada jau labai svarbu žinoti, koks yra žaidžiamas žaidimas ir ar jis – tikrai be taisyklių.
