Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko atvejis yra tipiškas. Taip, negali prieštarauti LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio minčiai, kad situacija „išpūsta dirbtinai“. Bet kodėl per daugiau nei pusantrų metų ministras nepanaikino priežasties dirbtiniam pūtimui – nesuprantama.
Nesusitarti, neatsiprašyti, nevinguriuoti – tai vyksta puikiausiai žinant, kad viskas, prie ko prisilies, kur praeis, su kuo pasisveikins valstiečiai, anksčiau ar vėliau bus politizuota ir pučiama.
Tad šiuo atveju ministras gali kaltinti tik savo vangumą.
Na, o kaip su mūsų, rinkėjų vangumu? Kokių mes nusipelnome politikų?
Atsakymas paprastas – pusėtinų. Lygiai kaip ir rinkėjų dalyvavimas rinkimuose – visada balansuoja aplink pusę.
Tačiau kuri politiko pusė pateks, pavyzdžiui, į Seimą? Geroji ar blogoji? Viršutinė ar apatinė?
Dar būdamas žurnalistu, o ir vėliau, norėdamas suprasti politikus, taikiau tokią visiškai subjektyvią kriterijų lentelę. Ji leisdavo išskirti keturis politikų tipus: vienoje pusėje – idealistas, kitoje – savanaudis. Tarp jų – realistas ir pragmatikas.
Idealistas politikas tiki ir dega vertybėmis, ji/s nesislapsto po klišėmis „atstovauju savo rinkėjams, mane žmonės išrinko“. Tai ne šio tipažo retorika, ji – pragmatikų ir savanaudžių itin pamėgta klišė.
Idealistas kaunasi su viskuo, kas trukdo rastis teisybei ir gėriui. Vienas pats sau paliktas idealistas gali virsti mėnulio pilnaties žmogumi arba revoliucionieriumi. Su visomis iš to atsitinkančiomis pasekmėmis. Todėl nereikia manyti, kad tokie politikai yra savaime ir visada gerai.
Savanaudis politikas yra tas, kuris į politiką ateina tvarkyti savo arba kurios nors jį delegavusios grupės reikalų (bet ne rinkimų apygardos žmonių).
Negudrūs ir nepatyrę savanaudžiai sudega pakankamai greitai, bet jei pavyksta peršokti kadenciją, tampa labai rafinuotais veikėjais.
Nereikia manyti, kad tokie politikai savaime yra blogis, kartais jie pajėgia rasti balansą tarp naudos sau (savo grupei) ir naudos valstybei. Bet išlaikyti tokį balansą yra be galo sunku, visada tenka siekti kompromiso tarp sąžinės ir parsidavimo.
Realistai politikai yra tyliai dirbančios bitės. Kai kada – be jokių komunikacinių gebėjimų, bet visada – su popieriais, rūpesčiais, planais, susitikimais, projektais. Jie gerai mato dabartį, žino ką reikia pakeisti, bet palikti vieni greitai užklimpsta rutinoje. Netrukus sukuria sistemą, kurią vieni patys ir tesupranta, nes ta sistema yra paremta potvarkių pataisymais su nedideliais patikslinimais atvedančiais į priedus prie pakeitimų.
Pragmatikai yra tikslūs ir į rezultatą orientuoti politikai. Jų bėda ta, kad dažniausiai tikslo siekia taikydami vieną įrankį, pavyzdžiui, buhalterinį excelį. Įrankis pats savaime nėra blogas, priešingai – net ir naudingas, tačiau politikoje tik vieno įrankio taikymas, o dar blogiau – išmanymas, yra tikra bėda. Tačiau tokie politikai sugeba prigesinti idealistus, o jei yra sąžiningi – suvaldo savanaudžius.
Gryno tipo politikų neteko sutikti, visada vyrauja tam tikras derinys, kuriame dominuoja vienas arba du požymiai.
Taip pat pastebėjau, kad metai keičia daugumą politikų ir todėl keturių tipų proporcijos žmoguje taip pat keičiasi. Tad visai nenuostabu, kad kitados buvęs idealistinio tipo politiku, trečią ar ketvirtą kadenciją gali tapti dominuojančiu savanaudžiu.
Kas taip pat tapo akivaizdu, kad tam tikrų proporcijų pokyčiai politiko tapatybėje labai priklauso nuo piliečių-rinkėjų vangumo arba aktyvumo. Ir tai taikoma tiek asmeniui, tiek politinei sistemai, pavyzdžiui, Seimui.
