Pirmiausiai klausčiau savęs: kokia šioje šalyje vyrauja pokalbio kultūra?
Antras klausimas: kas šiai visuomenei yra žmogiškasis orumas?
Trečias neišvengiamas klausimas kiltų: kas šią visuomenę jungia?
Bet taip jau nutiko, kad politika ir politikai yra ypač ryškūs ir garsūs. Jie visomis priemonėmis stengiasi pakliūti į bet kokią žiniasklaidą ir, žinoma, užkemša informacijos kanalus, perpildo juos bei sukuria vyraujantį viešo kalbėjimo foną.
Pabrėžtinai tyčia pokalbio kultūrą imu vertinti įsiklausydamas į politinio proceso dalyvių retoriką. Nes kitos grupės, kaip mėgsta sakyti kai kurie politikai – paprasti žmonės, išmoko labai daug viešojo bendravimo pamokų.
Nesame, o ypač aš pats nesu arti idealo, bet pagarbos kito nuomonei, kantrybės nesutinkant, neatakuoti žmogaus, o jo elgesį – viso to jau tikrai nemažai žmonių pramoko. Kaip ir natūraliai, o ne pro sukąstus dantis šypsotis.
Bet taip jau nutiko, kad politika ir politikai yra ypač ryškūs ir garsūs. Jie visomis priemonėmis stengiasi pakliūti į bet kokią žiniasklaidą ir, žinoma, užkemša informacijos kanalus, perpildo juos bei sukuria vyraujantį viešo kalbėjimo foną.
Jei jų kuriamose žiniose vyrautų dalyko esmė – idėjos, projektai, ne pusiniai, o daugiau mažiau išgvildenti siūlymai, būtų visai nieko.
Bet jų kurimų žinių srautas didžiąja dalimi yra apie save pačius: arba jie aiškinasi asmeninius tarpusavio santykius, arba, o tai dar blogiau – verčia mus klausytis tarpusavio aiškinimųsi apie jų asmeninius gyvenimus.
Dalyko esmės komunikacija verstų ieškoti argumentų, silpnų oponento vietų, naujų idėjų. Bet svarbiausiai – tokia komunikacija verstų būti kūrybiškiems. Politikai privalėtų mokėti pateikti taip savo idėjas, kad jos patektų į pirmus puslapius arba portalų srauto viršų. Tokiai komunikacijai reikia išsilavinimo, pastangos.
Tačiau skleisti žinias apie savo emocijas, patinka nepatinka būsenas, savo asmeninio gyvenimo užkulisius – pastangos nereikia. Čia pakanka paleisti vadžias: jokio santūrumo, jokio orumo, tiesiog totalus gražuliavimas, o ne politikavimas.
Kai didumas politinio proceso dalyvių gražuliauja, nededa pastangos kelti savo retorikos lygio, klausimas – kodėl jiems tai leidžiam? Kodėl mes, žinių vartotojai, sukuriame įspūdį, kad mums tai įdomu? Kodėl žurnalistai pasiduoda pagundai klausti ne “kaip jūs vertinate tą ir tą arba to ir to pasakymą”, bet: “ką jūs pasiūlėte, sukūrėte, realizavote Seime, savivaldoje, ministerijoje”?
Sunku patikėti, kad patys politikai nustos gražuliauti. Kai kas nuo tokio privataus gyvenimo išsivertimo tapo priklausomas lyg nuo narkotikų.
Labiau tikiu visuomenės abejingumu lėkštam, piktam, pagiežingam politikų turiniui.
Dar labai norėčiau, kad magistro ir bakalauro, o kai kada – ir daktaro vardus turinys žurnalistai pagliau ims ignoruoti emocinį, o ne dalykinį politikų žinių srautą. Kad ir kokie gundymai būtų.
Nes pasiduodami tam, patys žurnalistai pamažu tampa pikti, pagiežingi, nemandagūs. Bent jau populiariausiais be(si)vadinatys.
Kitas klausimas: koks šalyje žmogaus orumo supratimas? Deja, bet dominuojantis yra ne asmenybės unikalumo vertinimas, bet turėjimo galios. Privatumas, žmogaus (bet ne vienos kurios nors grupės išskirtinai) teisės byra atsitrenkdamos ir į teisėsaugos neteisybę, ir į bendrojo gėrio paskirstymo korupciją, ir į nuolatinį grasinimą skurdo riba, prie kurios pulkuojasi šimtai tūkstančių piliečių.
O kas juos jungia, klausiu savęs kito klausimo? Negi tas partinis pyktis? Interesai? O gal nei į tvorą, nei į mietą kažkieno padiktuotos idėjos Lietuvai?
Mus dar jungia kalba ir sienos. Daugiau – niekas.
Mus dar jungia kalba ir sienos. Daugiau – niekas. Nebeturėdami vienos ar kelių bendrų idėjų, imame graužti vienas kitą. Sunaikinti nepritariantį, nesutinkantį, ne savą – štai jungiantis veiksmas. Tą labai gražiai iliustruoja šiųdieninė politikų bendravimo maniera.
Bet... Nesinori tokios aplinkos. Gal gali būti koks nors mėginimas bristi lauk iš 2mblo?
Mes tą darome kiekvienas kaip galime. Tačiau šio teksto objektas, kartais ryškesnis kartais nuplaukiantis į šoną – politinis procesas ir jo dalyvių kuriamas informacinis srautas bei emocinis fonas.
Mano siūlymas paprastas: pasinaudoti populiaria nacionalinio susitarimo forma pagal ekonomistų siūlomą kaštų ir naudos sistemą. Tik čia būtų kiti kriterijai - kiek politiko (partijos) pasiūlytas sprendimas prisideda prie: 1.gimstamumo didinimo; 2.pragyvenimo lygio kėlimo; 3.fizinės ir dvasinės sveikatos/i6silavinimo stiprinimo; 4. visapusiško saugumo įtvirtinimo.
Tokią sistemą nebūtų itin sunku sukurti. Matuoti politikų sukuriamą rezultatą reikėtų ne per rinkimus, bet kas pusę metų.
Gali būti, kad tada politikai imtų transliuoti vertę turinčias mintis, o ne tauškalus. Gali būti, kad tada rasis tikrai ambicingos idėjos, nes tik tokios leis atitikti keturipunktų vertinimo kriterijus. Gali būti, kad tada žodis „mes“ vėl taps asmenvardžiu su pasididžiavimo kupinu turiniu.