Pretendentų į kandidatus sąraše atsirado Ingrida Šimonytė, Gitanas Nausėda ir Arvydas Juozaitis. Neliko – Žygimanto Pavilionio ir Vygaudo Ušacko. Vis dar liko žinomųjų ir nežinomųjų: tų, kurie galėtų būti kandidatais, bet dar nenori arba nesako norintys...
Nepulkite nuvertinti mano siūlomo kriterijaus. Vidutinybių kultūros vyravimas šiandien reiškia: klanines sistemas, politinių partijų ir kitų grupių sandorius saviems tikslams įgyvendinti, korupcinę terpę, valdomą viešąją erdvę, bendrumo jausmo praradimą ir todėl – stiprėjantį susipriešinimą, privilegijuotą, o ne visuotinį teisingumą, galų gale, vidutinybės kultūra žmogų ir jo orumą aukoja buhalterijai ir biurokratijai.
Jei nesigilini į žmogaus elgesį, motyvus ir veiksmus, labai lengvai gali pakeisti savo „patinka“ į kitų diktuojamą „nepatinka“
Kol kas tiek. Bet tai tikrai ne visa vidutinybių kultūros diagnozė.
O ar gali su tokia kultūra kovoti Prezidentas? Jei geriau įsiskaitytume į Konstitucijos aprašytas valdžių galias, prisimintumėme, kodėl iš viso turime Prezidento instituciją.
Perkeltine kalba kalbant: Seimas turėtų būti patikima, stabili, sunkiai išbalansuojama institucija. Čia turėtų telktis išmintis, sprendimų analizė, ilgalaikių krypčių kūryba ir palaikymas.
Vyriausybė turėtų būti smogiamoji valdžių jėga. Čia turi telktis iniciatyva, azartas, greitis, vadyba. Klaidos.
Taip, taip – klaidos, nes šioje valdžių grandyje vyksta daug ir įvairaus eksperimentavimo.
Sunku tai pripažinti? Žinoma, nes Seimui nesant tokia institucija, kokią ką tik aprašiau, vyriausybės neturi šansų ateiti ir tartis, analizuoti, prognozuoti.
Jos, tiesą sakant, tampa savotiška opozicija labai nevienalyčiam parlamentui (vadinasi, neretai ir vyriausybes delegavusiai daugumai). Todėl kartais yra priverstos ginti ir tuos savo sprendimus, kuriuos ir pati mielai suvyniotų į popierių ir padegtų...
Taigi kai parlamentai ir vyriausybės netampa tuo, ko visuomenei reikia iš šių dviejų valdžių, visi sužiūra į trečiąją – Prezidentą.
Šis institutas, skirtingai nuo daugiaasmenių parlamentų bei vyriausybių, yra vieno žmogaus tarnyba. Jau pats šis faktas rėkte rėkia: žvelkite į asmenį, į jo savybes, gyvenimą, darbus ir rezultatus, žodžius ir įsitikinimus. Ir tada spręskite, kaip toks žmogus tvarkysis.
Vertinant žmogų yra labai paprasta patekti į beviltiškas patinka/nepatinka sūpuokles. Būtent sūpuokles: jei nesigilini į žmogaus elgesį, motyvus ir veiksmus, labai lengvai gali pakeisti savo „patinka“ į kitų diktuojamą „nepatinka“.
Būsimuose rašiniuose imsiuosi kitokios kandidatų kritikos, bet šįkart reikia išlaikyti subjektyvų objektyvumą ir įvertinti naujus prezidentinio vajaus žaidėjus tuo pačiu kriterijumi: kiek šie žmonės stiprintų vidutinybių kultūrą, o kiek ją griautų?
Priminsiu: minus dešimt reiškia visišką vidutinybės kultūros adeptą, plius dešimt – radikaliausią šios sistemos griovėją.
Tada, metams likus iki rinkimų, kupinas lūkesčių avanso, aukščiausiu balu septyni įvertinau A.Maldeikienę, du balus skyriau N.Puteikiui, V.Mazuroniui rašiau nuo minus vieno iki plius vieno, P.Auštrevičiui – minus du.
Reikalai pasikeitė. Lūkesčių avansas ėmė sekti, kai kurie būsimi kandidatai veikė ir jų „vidutinybinis“ balas keitėsi. Be to, turime dar tris naujas pavardes. Tad nuosekliai, abėcėlės tvarka:
Juozaitis Arvydas. Viltis nusivylusiems postsąjūdine Lietuva, o ypač – partijų eksperimentams palikta Lietuva. Tokių žmonių yra labai daug.
Bet pavojus: tarp jų yra labai aršių „brazauskininkų“, kurie, greičiausiai, šį kandidatą rems, ir aršių „landsbergininkų“, kurie šį kandidatą koneveiks.
Tačiau įdomumas tas, kad ir tarp „landsbergininkų“ yra nusivylusių postsąjūdine Lietuva, jie gali pasukti A.Juozaičio link, nes šis kandidatas yra Atgimimo simbolis. Jie dar atsimena.
Tik bėda – A.Juozaičio neatsimena ir nepažįsta jaunoji karta. O jų – labai daug.
Šio kandidato stiprumas – savarankiškumas tiek organizacine, tiek idėjų prasme. Silpnumas – kaip savo idėjas išversti į masinio vartojimo kalbą.
Mano nuomone, A.Juozaitis dabartiniame kandidatų sąraše užima pirmą vietą su plius šešiais balais.
Nausėda Gitanas. Labai atsiprašau šio kandidato, kad net ir man, kantriam žemaičiui, nebelaikė nervai dėl jo slapukavimo: eisiu neisiu.
Mano galva, būtent toks svyravimas, delsimas, nutylėjimai, neretai su mandagumu bei diplomatiškumu painiojamas minkštumas yra šio kandidato minusai. Išskaičiavimas, o ne ryžtas apibūdintų G.Nausėdos elgesį.
O tai yra bruožai, labiau būdingi grupės, bet ne individualius asmenybės interesus atspindinčiam žmogui. „Grupė“ šiame kontekste reiškia vieną stipriausių vidutinybės kultūros veikėjų.
Neišnyksta įspūdis, kad į politiką G.Nausėda suka ne savo noru, o kažkieno ilgai (mes gi dar pamename, kad jo kandidatūra buvo „apšildoma“ ir prieš tai vykusiuose prezidentiniuose rinkimuose) ir kryptingai įkalbėtas.
Tačiau niekas nepaneigs G.Nausėdos stiprybių: santūrumas, mandagumas, rišlumas, inteligencija. Kampanijos metu galėsime stebėti jo pokyčius, o kol kas savo skalėje rašyčiau minus vieną.
Šimonytė Ingrida. Jeigu ne ta (ir kažin iš kur?) perimta retorika, neretai siūbuojanti ant patyčių ribos, ši politikė turėtų labai gerą savybių rinkinį: fotogeniška, mokanti kalbėti, operuoja skaičiais, turi patirties.
Žinoma, vieniems jos patirtis yra pliusas, kitiems – riebus minusas. Ypač kai ši patirtis bus detaliai nagrinėjama debatuose. Nes ne į visus klausimus „kodėl“ I.Šimonytė galės atsakyti savo žodžiais, nes, sutikime, tie žodžiai bus padiktuoti ją ir į ministres, ir į prezidentinę kampaniją deleguojamos partijos.
Beje, labiausiai patyrusios ir susitelkusios partijos parama I.Šimonytei bus didelė paspirtis. Bet didelei rinkėjų daugumai tai bus ir minusas.
Man ši politikė taip pat kol kas yra ne prezidentinio, individualistinio kalibro, labiau – atstovė. Bet faktas lieka faktu – I.Šimonytė tikrai surinks reikalingus parašus, tikrai dalyvaus rinkimuose ir dabar mano rašomą minus vieną galės pakeisti kitu skaičiumi.
Kiti kandidatai į pretendentus, po pusmečio veikimo/neveikimo, kovos su vidutinybių kultūra skalėje pajudėjo šitaip: P.Auštrevičius lieka lūkesčio zonoje su minus dviem, V.Mazuronis kol kas tvirtėja su minus vienu, A.Maldeikienė tik dėl likusio įvaizdžio išsilaiko pliuse – du, tuo tarpu N.Puteikis kyla iki plius penkių.
P.S. Nesakau, kad visi turi pritarti minčiai, jog būsimasis šalies vadovas ar vadovė privalo kovoti su vidutinybių kultūra. Yra ir kitų kriterijų, kitų pasirinkimų, nuomonių. Ačiū už tai 1918-ųjų ir 1990-ųjų asmenybėms.
