Norime mes to ar nenorime, bet nematyti vykstančių pokyčių būtų pražūtinga. Vieną iš jų, kaip beveik įvykusį faktą, visai neseniai įvardijo po Rusiją keliavęs Rolandas Paksas. Klausimus, ką reiškia būtent jo vizitas, kodėl dabar – palikime paraštėj, juo labiau, kad atsakymai ir patys lipa paviršiun.
Tačiau jo Rusijon nuvežta žinia verčia suklusti. Politikas pristatė naujo EP viziją. Joje – dideli pokyčiai, žadama, kad bus daugiau nacionalistiškai nusiteikusių atstovų, mažiau radikalių rusofobų ir apskritai ateis politikai, kurie bus linkę su Rusija draugauti, o ne kariauti, pavyzdžiui, sankcijų karus.
Lyg nebūtų Sakartvelo, nebūtų Ukrainos įvykių...
Akivaizdu, kad Europa keičiasi. Mums, paribio valstybei, visada būdavo ir bus nelengva įtikinti didžiųjų Europos valstybių politikus Rusijos keliamomis grėsmėmis. Lengviau įtikiname kariškius, NATO, kurie visai kitaip analizuoja tuos pačius faktus, kuriuos mato ir pragmatiškais save vadinantys politikai.
Dalis priekaištų Briuseliui yra tokie patys, kurie buvo deklaruojami ir prieš kylant „Brexit“.
Vienas iš tokių V.Putino mėgėjų, įtakingiausiais šiandien dienai Italijos politikas Matteo Salvini, visai neseniai viešėjo Lenkijoje. Susitiko su Lenkijos valdančiosios partijos Teisė ir teisingumas lyderiu Jaroslawu Kaczynskiu. M.Salvini neslėpė savo tikslo: jis buria naują koaliciją EP, kuri mes iššūkį Prancūzijos ir Vokietijos dominavimui.
Ir italai, ir lenkai jau kuris laikas nesutaria su Briuseliu. Vieni tam turi ekonominių priežasčių, kiti – suvereniteto ir įstatymų viršenybės. Bet faktas lieka faktu: simpatijų Rusijai neslepiantis italas randa bendrą kalbą su atvirai prieš Rusiją nusiteikusiais lenkais.
Beje, dalis priekaištų Briuseliui yra tokie patys, kurie buvo deklaruojami ir prieš kylant „Brexit“: per didelis noras federalizuoti ES, biurokratizmas, rūpestis smulkiomis problemomis nesugebant susitvarkyti su didžiaisiais iššūkiais, pavyzdžiui, imigracija ir saugumas.
M.Salvini prie pat Lietuvos sienų atvežta žinia yra aiški – ruošiamasi politinei kovai prieš kitas ES šalis. Kovojama už dominavimą, įtakų perskirstymą, padalijimus ir dar balažin už ką.
Vidinis ES susiskaldymas jau antras dešimtmetis yra Rusijos laimė. Dalis apžvalgininkų teigia, kad už kiekvieno exit galima būtų rasti jei netiesiogiai Rusijos interesą, tai rusiškų pinigų – tikrai.
Ką daryti Lietuvai? Su kokia Europa pasukti? Akivaizdu, kad italas M.Salvini mūsų už vieno stalo nekviečia. Ten vieta jau paruošta Lenkijai, Vengrijai. Garantuotai juos rems ir kraštutiniai Prancūzijos dešinieji.
Mums, paribio valstybei, visada būdavo ir bus nelengva įtikinti didžiųjų Europos valstybių politikus Rusijos keliamomis grėsmėmis.
Bet ar mums būtų gerai pasukti su tais, kurie visai ir neslepia siekio atpalaiduoti Europą siejantį glėbį?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą, juo labiau, kad jau kuris laikas Lietuva nedemonstruoja oficialios ir artikuliuotos užsienio politikos. Mes tik palaikome pagrindines tendencijas. Arba būname pirmieji pasirašydami kokius nors bendrus dokumentus ir susitarimus.
O būtų verta stabtelti ir suklusti. Jei Europoje ryškėja akivaizdžiai nacionalistiškai nusiteikusių jėgų kilimas, kaip elgsimės? Mūsų tapatybės stiprinimui tokia tendencija nebūtų pavojinga jei ne vienas bet ir ne du kaimynai.
Mes neturime trečiojo kelio. Nors esame totaliai priklausomi nuo Švedijos bankų, skandinaviškojo tipo valstybe ir visuomene netapome. Nelabai tikiu, kad ir toje Skandinavijoje mus kas nors broliškai vertina. Santūriai kaimyniškai su naudos dedamąja.
Ir tai nėra kritika skandinavų atžvilgiu. Tai – aštri kritika mūsų pačių atžvilgiu. Kodėl? Nes mes patys ne itin stropiai rišome draugystės ryšius su aplinkiniais, o ir tolimais kraštais. Taip tik, plaukdami pasroviui.
Nors esame totaliai priklausomi nuo Švedijos bankų, skandinaviškojo tipo valstybe ir visuomene netapome.
O juk aišku kaip kovo 11-ąją: be tvirtos ES mes tampame taikiniu. JAV ir NATO buvimas su mumis yra didžiąja dalimi politinė pergalė. O politika, keičiantis jėgų pusiausvyrai, keičiasi labai greitai.
Tad visai laiku ir vietoje būtų klausimas: su kokia Europa mums pakeliui? Jei su stipria ir vieninga – kaip mes galima prisidėti tokią kuriant?
Jei norime palaikyti susiskaldžiusią ir nuolat besivaidijančią ir padalintus interesus ginančią ES – kokie mūsų veiklos scenarijai ir interesai?
Popiežius neseniai mums linkėjo būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Dar prieš šimtą metų tokio pat mūsų vaidmens ieškojo ir dalis intelektualų, atkūrusių Lietuvos valstybę. Kol kas ši misija nėra įmanoma. Nes tiltas turi jungti du stabilius krantus. Rytuose jis nėra stabilus. Jei ir Vakarų krantas taps pelke – tilto statyti tikrai nebus prasmės.
Bet iškeldamas klausimą, su kokia Europa mums pakeliui, nedviprasmiškai atsakau – su „Brexit“ pamokas išmokusia ES.
