Jis verkė, kad čia žmoniška klaida ir reiktų būti atlaidiems. Užuojauta, nes nušaut stumbrę reikia būt labai jau... Užjaučiu juos abu, nes nenorėčiau atsidurti jų vietoje. Ir niekam nelinkėčiau taip užteršt savo mąstyseną, kad būnant mediciniškai sveiko proto galėtum šitaip elgtis.
Asociacijos su metais teršiamom Kuršmarėm ir nušauta stumbre ne šiaip sau. Net ir mažiau akivaizdžiuose dalykuose įdėmiau žiūrint randi sąsajų, o čia akivaizdžiai matomos kraštutinio cinizmo apraiškos.
Prieš pat Kalėdas žiūrėjau per „Delfi TV“ Rimvydo Valatkos laidą „Atsakingas požiūris“(!). Įsiklausykit – „ATSAKINGAS požiūris“. Jos svečias buvo ponas Pangonis. Laidai einant į pabaigą buvo apibrėžta gerovės valstybė. Matas originalus, net sakyčiau poetiškas – pagal tai, kiek tauta sunaudoja tualetinio popieriaus... Pavyzdžiui, Rusija ir Baltarusija sunaudoja apie 3 kg, Europa 16–17 kg, o Lietuva artėja prie 10 kg. Apibendrinimas buvo toks: „Dar 7 kilogramai jūsų tualetinio popieriaus, ir mes gyvensim gerovės valstybėje.“ Štai taip. Tuomet tai nuskambėjo ir žaismingai, ir išradingai. Dabar kontekstas kitas. Paaiškėjus, kad prekybos centrai pradeda „Grigeo“ gaminių boikotą, panašu, kad gerovės valstybės dar teks palaukt.
Taigi tikra užuojauta „Grigeo“ prezidentui, daugybės įmonių valdybos pirmininkui Pangoniui, nes kad šitiek metų teršt Lietuvą baisiu... Nežinau, kuo reikia būti, kad tokį nusikaltimą galėtum vykdyti metų metus sąmoningai. Skirdamas tam savo tikrai neeilinius verslininko gabumus. Tam juk reikia ne tik sugalvot schemą, bet ir ją išlaikyt paslaptyje, juk tokį, švelniai tariant, alternatyvų nuotėkų kelią įgyvendint reikia šimtų žmonių, o paskui dar apšokinėt pareigūnus, kurie tikrina, nes jie tikrai turėjo pamatyti neadekvačius atliekų kiekius. Kaip nebijot, kad visa tai bus atkasta, nes smarvė gniaužė tūkstančius Klaipėdos gyventojų. Kaip miegot, kai tame vandenyje žmonės maudėsi, gaudė ir valgė ten gyvenančias žuvis? Čia koks tai neįtikėtinas sumanumo, drąsos, cinizmo, didybės manijos ir kvailumo mišinys.
Bet ponas Pangonis, kaip ir tas medžiotojas, pasakė, kad čia tik momentinė avarija, žmogiška klaida, atsitiktinumas. O gamtos apsaugos ministras su operatyvininkais jau dirbo net pusę metų, kad atskleistų turbūt įžūliausią ir kvailiausią gamtos teršimo aferą Lietuvos istorijoje. Kiek pareigūnų per tuos teršimo ir nelegalių atliekų tranšėjų kūrimo metus yra (galimai) nupirkta, kad jaustumeisi šitoks nepažeidžiamas. Juk kitas nertų į krūmus ir tylėtų. Jo veikimo scenarijus dabar labai aiškus. Kaip ir visų didelių skandalų, susijusių su dideliais pinigais.
Sėdi dabar pabalęs ir piktas ant tų, kurie nesužiūrėjo, tariasi su advokatais, kurie su džiugesiu įjungė skaitliuką, taip pažymėdami puikiai prasidėjusius jiems metus. Tikriausiai staigiai leidosi į susitikimą nuo kokių tai Austrijos ar Italijos trasų, idant apgintų nelegalias Pangonio imperijos trasas, kuriomis landžioja žiurkės, norisi tikėti, neatnešiančios sėkmės su „Grigeo“ susijusiems aferistams, kurių bus ir savivaldybėse, ir aplinkos apsaugos tarnyboje, ir statybų organizacijose, ir dar daug kur.
Pačioje „Grigeo“ bus ieškomas atpirkimo ožys, o pats Prezidentas Pangonis sakys, kad nieko nežinojo. O gal aš esu ciniškas netikša ir veltui čia piktinuosi? Bet net ir tuomet, atsiprašydamas iš anksto, klausiu, kas gi kaltas, jei vadovai pražiūri tokias klaidas?
Minėtoje laidoje ponas Pangonis gyrėsi, kad metai buvo geri, nes jie darbštūs ir atsakingi, o visi, kam ko nors trūksta gyvenime ar kas neranda darbo – jų abi rankos kairės. Taip pat prezidentas pažėrė kritikos valstybės funkcionieriams, supriešindamas juos su privačiu verslu, kuris veikia daug efektyviau ir yra tikrasis progreso variklis. Rimvydas Valatka pastebėjo, kad ponas Pangonis labai dažnai viešai rodosi ir kalba, klausė, kodėl jis nebijo kalbėti apie verslą, gamybą, santykius su darbuotojais. Į ką prezidentas atsakė, kad jis nemėgsta girtis ir sakė „geriau tyliai ramiai darykim savo darbą“. Šįkart, panašu, nemelavo. Tyliai ir ramiai. Apgaulinga kartais tokia tyla ir ramybė. Prisipažinsiu, žavėjausi Prezidentu Pangoniu ir aš. Atrodė tikrai išlaikytas, sveikai mąstantis, racionalus ir sumanus vadybininkas, verslininkas. Ko gi jam trūko, kad būtų dar ir padoriu žmogum? Neduokdie, atrodo, turint viską ir sulaukus garbaus amžiaus papult į tokią bėdą.
Ir paskutinis laidos klausimas „Kas pasikeis, kai jūsų karta perduos verslus jaunimui?“ Atsakymas: „Matau daug gabaus, išsilavinusio jaunimo. Viskas tik gerės.“ Va šituo tai aš neabejoju.
Po tokių kruopščių ilgalaikių ir profesionaliai atliktų mūsų Aplinkos ministerijos ir operatyvininkų operacijų, kurios dar visai neseniai, manau, būtų neįmanomos dėl informacijos nutekėjimo, aš daug labiau tikiu progresyvia, modernia, skaidria ir atsakinga Lietuva. Tikiu tuo, kad mes keičiamės ir mūsų vaikams bus smagiau tikrai ne dėl to, kad jie naudos tiek tualetinio popieriaus, kiek moderni turtinga Vakarų Europa. Juk visame, kas vyksta, yra dalelė kiekvieno mūsų. Ir nesvarbu, ar aš šluoju gatvę, kepu duoną, ar esu šimto įmonių valdybos pirmininkas.
Bet čia gi dar tik skaudaus Lietuvai detektyvo pradžia...
