Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Jie sako: „Galime“.
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“.
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“.
„Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ (Mk 10, 38b).
Ar galite....? Galime!
Jėzaus atsakymas Jokūbui ir Jonui atskleidžia mokinių žmogiškąjį mąstymo būdą. Jie privalo įsisąmoninti, jog žengiant su Jėzumi į Jo „šlovę“, pirmiausia Jį turi sekti kančios ir mirties keliu. Du simboliniai vaizdiniai turėtų apaštalams atverti akis – koks yra Jėzaus kelias.
Žengiant su Jėzumi į Jo „šlovę“, pirmiausia Jį turime sekti kančios ir mirties keliu.
Pirmasis yra „taurės“ vaizdinys. Sename Testamente jis yra žinomas kaip „pykčio taurė“, kurią Dievas paduoda gerti neištikimajam Izraeliui bei pagoniškoms tautoms: „Štai ką man sako Viešpats, Izraelio Dievas: „Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu“ (Jer 25, 15).
Viešpaties „pykčio taurė“ veda į mitologinę sampratą, ją iki dugno išgerti, reiškia pergyventi didžiausią nelaimę: „Juk taurė Viešpaties rankoje, ir vynas putoja, pilnas prieskonių. Ir jis įpila tai vienam, tai kitam. Net jose nuosėdas jie turės šliurpti, turės gerti visi žemės nedorėliai!“ (Ps 75, 9; A. Jurėno vert.).
Įvaizdis, kuomet namų tėvas asmeniškai pripildo kiekvieno savo pavaldinio taurę rodo figūrinę kalbą, pagal kurią taurės turinys kiekvienam lemia atskirą jo likimą: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas – tavo rankose!“ (Ps 16, 5).
Melsdamasis Getsemanės scenoje, dėl žmonijos kalčių bei sandoros nesilaikymo, Jėzus kartu su kančia priima ir Dievo nuosprendį: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14, 36-37a).
Antrame amžiuje parašytame žydiškajame veikale apie „Izaijo kankinystę“ pasikartoja evangelinė mintis: „Visgi man vienam Dievas maišė taurę“, turint omeny kančią (MartIz 5, 13).
Antrasis yra „krikšto“ vaizdinys, kuris sukelia didelių keblumų.
Antrasis yra „krikšto“ vaizdinys, kuris sukelia didelių keblumų. Kristaus pasakytas išsireiškimas „Jokūbo ir Jono prašymo“ kontekste gali būti įvairiai interpretuojamas. Visų pirma čia suprantama kryžiaus kančia, pasineriant į simbolinę – mistinę Kristaus mirtį, arba kankinystė, kuri suteikia nuodėmių atleidimą, tačiau gali būti ir Kristaus žengimo į dangų slėpinys.
Manoma, kad tai galėtų būti „kraujo krikštas“, tačiau apie tai užsimena tik antrame amžiuje gyvenęs šv. Irenėjus. Graikiškas veiksmažodis baptídzō reiškia „panerti, nugrimzti“, o neveikiamosios rūšies formoje „nuskęsti“.
Ne vieną kartą Sename Testamente teisusis rauda, kad buvo užlietas bangų ir nugrimzdo į jūros dugną (Ps 42, 8; 69, 2). Vis dėlto, verčiant į graikų kalbą buvo išvengta veiksmažodžio baptídzō. Charakteringai pranašas Izaijas kalba: „Mano širdis klaidžioja ir neteisybė užlieja mane, mano siela sukelia baimę“ (Iz 21, 4 [LXX]). Šios ištraukos aiškiai neįvardina fizinės mirties, tačiau kalba apie nepaprastą pavojų. Taip pat labai iškalbinga kančios paralelė esti Luko evangelijoje 12, 50.
„Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti“ (Mk 10, 39).
Galima teigti, kad Jėzus pasinaudojo „krikšto“ vaizdiniu kalbėdamas apaštalams apie savo artėjančią mirtį. Evangelijoje pastebima pranašiškoji aliuzija apie mokinių likimą, kaip antai Jokūbo kankinystę, bei apaštalo Jono ištrėmimą.
