Atėjo ir muitininkai, kad būtų pakrikštyti, ir jam tarė: „Mokytojau, ką turime daryti?“ Jis jiems tarė: „Neimkite nieko daugiau, kaip jums nustatyta“.
Jį klausė ir kareiviai: „Ką ir mes turime daryti?“ Jis jiems tarė: „Iš nė vieno neišgaukite pinigų prievarta nė neteisingu įskundimu, ir tenkinkitės savo alga“.
Tautai esant lūkestingai ir visiems mąstant savo širdyse apie Joną, ar kartais jis nesąs Mesijas, Jonas atsiliepė visiems sakydamas:
„Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina galingesnis už mane, kurio kurpių dirželio nesu vertas atrišti. Jis jus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo vėtyklė yra jo rankoje, kad išvalytų savo klojimą ir kviečius surinktų į savo klėtį, o pelus jis sudegins neužgesinama ugnimi“.
Taigi, dar daug kitaip ragindamas, jis skelbė gerąją naujieną tautai. (LK 3, 10-18)
Duokite tikrų atsivertimo vaisių!
Biblija neturi jokio specialaus žodžio mūsų sąvokai „atgaila“, kuria būtų suprantami išoriniai veiksmai, lydintys į „atsivertimą“. Šie veiksmai gali kilti iš pavienių asmenų kaltės (savi sąmonės), arba būti visos bendruomenės veiksmu.
Sename Testamente esminiai atgailos aspektai yra nuodėmių išpažinimas, bei atgailos malda.
Sename Testamente esminiai atgailos aspektai yra nuodėmių išpažinimas, bei atgailos malda. Buvo ir bendras nuodėmių išpažinimas, kurį kalbėdavo aukščiausias kunigas didžiojo susitaikymo šventėje (plg. Kun 16, 21). Kolektyvinis išpažinimas, atliekamas pačios tautos arba jos religinių vadų.
Prie atgailos maldų, kurios daugiausia buvo sietinos su kaltės išpažinimu, priklauso taip vadinamos atgailos psalmės. Tačiau ir kitose psalmėse sutinkamas nuodėmių išpažinimas. Atgailos maldos pasireiškia ypač vėlyvesnėje literatūroje, tiek ir apokrifinėje raštijoje.
Šalia žodžių matyti taip pat ir atgailos dvasios pilnų veiksmų: verksmo bei pasninkų, drabužių perplėšimo, „ašutinės“ – atgailos rūbo nešiojimo, miegojimo ant grindų, apsibarstymo pelenais arba sėdėjimo juose, galvos bei barzdos rovimo plaukų. Taip pat minimas vandens išliejimas, bei kalbama apie pagonišką paprotį – „įsipjauti odą“ (plg. Oz 7, 14).
Po Babilonijos nelaisvės ypatingą vertę turėjo „išmaldų dalinimas“ – tuo būdu būdavo gaunamas nuodėmių atleidimas. Geri darbai ir malda pamažu užėmė aukų vietą nuodėmių atleidimui. Gręsiančių ir staiga prasidedančių nacionalinių nelaimių metu, kurios buvo priskiriamos tautos nuodėmėms, vadovybė nustatydavo atgailos dienas. Tai rodo ištrauka iš Saliamono maldos, šventyklos pašventinimo proga (1 Kar 8, 33-36).
Ryškiausias aspektas atgailos dienoje buvo „pasninkai“. Minimos reguliarios atgailos dienos, prisimenant ankščiau buvusias nelaimes. Panašu, kad bendruomenės atgailos dienos jau anksti buvo įgavusios nustatytą liturginę formą. Atgailos praktika galėjo vykti ir kitokiu būdu: buvo pavojus, prarasti vidinį kaltės įsisąmoninimą ir asmeninės kaltės pajutimą, todėl bendruomeninės atgailos praktikos galėjo būti susietos su asmeninio gailesčio trūkumu, o išoriniai pavienių asmenų atgailos veiksmai galėjo tapti tuščiu formalumu. Dėl to pranašai turėjo dažnai skatinti tautą prie tikros atgailos ir bendrai prie pamaldaus gyvenimo.
Naujasis Testamentas teduoda mažai duomenų apie išoriškai matomą atsivertimą ir atgailą. Be abejo, tai yra susiję su „atsivertimo“ prigimtimi, kuri Naujo Testamento išganymo istorijoje yra susijusi ne tik su doroviniu elgsenos pakeitimu, bet kartu ir su įėjimu į naują eschatologinę tikrovę.
„Tikri atsivertimo vaisiai“ nėra jokie atgailos veiksmai, o laikysena, kuri atspindi vidinį atsivertimą.
Nuodėmių atleidimas ir ryšiai su Kristumi yra laikoma Dievo dovana, kuri toli pralenkia visas žmogaus galimybes. Savaime suprantama atsivertimas gali būti tapatinamas su išoriniais gailesčio ženklais dėl padarytų nuodėmių, bei nuodėmių išpažinimo (plg. Mt 26, 75; Lk 7, 38).
Specifiniai atgailos veiksmai neminimi niekur, išskyrus stereotipinius išsireiksimus „su ašutine ir pelenuose“ (plg. Mt 11, 21). Galimas dalykas kai kada kai kurie tokie veiksmai galėjo būti laikomi tam tikromis gailesčio arba askezės formomis.
„Tikri atsivertimo vaisiai“ nėra jokie atgailos veiksmai, o laikysena, kuri atspindi vidinį atsivertimą (plg. Mt 3, 8; Lk 3, 8; Apd 26, 20). Taip pat ir auka, kurios reikalaujama sekant Kristumi, priklauso ne atgailai, lygiai kaip ir laisvas atsisakymas šeimos arba kitų gyvenimo vertybių.
Visuose šiuose dalykuose kalbama apie antgamtinių vertybių koncentraciją, kuri konfrontuoja su dabartiniu pasauliu, teturinčiu tik reliatyvią vertę.