Linas Šipavičius: Sekmadienio Evangelija. Gyvybės medis

Jėzus kalbėjo minioms: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Kun. Linas Šipavičius
Kun. Linas Šipavičius

Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.

Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Gyvybės medis

Šio sekmadienio evangelijos fragmente susirinkusioms minioms Kafarnaumo sinagogoje Jėzus aiškina „duonos padauginimo“ ženklą, tapatindamas save su „gyvąja duona“. Dialoge su žydais apie „gyvąją duoną“ Jis identifikuoja savo kūną, ne su mana, kaip dauguma pristato komentatorių, tačiau su gyvybės medžiu: „Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu“ (Pr 2, 9).

Jėzaus ištartas amžinojo gyvenimo pažadas yra priešingybė gimtosios nuodėmės pasekmei: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Štai duona nužengusi iš dangaus, kas ją valgys, gyvens per amžius“ (plg. Jn 6, 37. 50-51).

„Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

Iš pirmo žvilgsnio šis priekaištas kelia papiktinimą arba pajuoką, kadangi žydai netiki, jog Jėzus tokiu būdu galėtų pažeisti religinį nešvarumą, skatindamas valgyti žmogaus kūną. Tačiau šis klausimas turi gilesnę prasmę – atskleidžia labai didelę abejonę. Jis suskamba tuomet, kada Jėzus apreiškia, kad Jo mirtis yra dovana – už pasaulio gyvybę (plg. Jn 6, 51). Taigi žydų klausimas yra savotiškas tiesos atmetimas, jog jų išganymas gali būti kito žmogaus gyvybės dovana. Tuo pačiu jie negali priimti, kad jų amžinas gyvenimas priklauso nuo Jėzaus, kuris su jais kalbasi. Jų manymu, toks priklausymas yra papiktinimas tam, kas išpažįsta tik vienintelį Išganytoją Viešpatį Izraelio Dievą. Reziumuojant, jie atmeta tiesą apie tai, kad Jėzaus mirtis jiems yra gyvybės šaltinis.

Jie atmeta tiesą apie tai, kad Jėzaus mirtis jiems yra gyvybės šaltinis.

Pagal biblinį autorių eucharistijos esmė yra istorinio įvykio įasmeninimas, kokiu buvo Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Dalyvavimas Jėzaus gyvenime yra artimai sietinas su Jo prisikėlimu. Jau krikščionybės aušroje eucharistijos šventimas buvo sietinas su paruzijos laukimu (plg. 1 Kor 11, 26). Eucharistijos šventimas nėra žmogiškosios egzistencijos riba, džiaugsmo ir laimės viršūnė, bet kelias į naujos egzistencijos siekį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis