Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą. Taipogi, pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“.
Kad jūsų niekas nesuklaidintų!
Apie Dievo karalystės eschatologinę pergalę, bei pasaulio pabaigą, aprašoma evangelijoje pagal Morkų tryliktajame skyriuje. Skamba kaip testamentas – „apokaliptinis pamokymas“, skirtas keturiems išrinktiems mokiniams – pirmiesiems pašauktiesiems:
„Kai jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė jį: ‘Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?‘“ (Mk 13, 3-4).
„Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį“ (Mk 1, 16-20).
Jau iš anksto numatytame Morkaus scenarijuje, „apokaliptinį pamokymą“ sujungė su Jeruzalės šventovės sugriovimu:
„Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: ‘Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!‘ Jėzus jam atsakė: ‘Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta‘“ (Mk 13, 1-2).
„Apokaliptinis pamokymas“ įgauna ypatingą skambesį, kadangi manoma, kad jis buvo pilnai susiformavęs ir įkomponuotas į apokaliptinį turinį.
Ši patvirtinta hipotezė kitaip vadinama „mažoji apokalipsė“. Ją parašė didelio pavojaus metu, tikriausiai judėjų-krikščioniškoje aplinkoje, nes joje trūksta tam tikros žydiškos apokaliptinės koncepcijos: „Izraelio viešpatavimas pagonims, šventovės atnaujinimas/ atstatymas, teisiųjų ir nusidėjėlių lemties tikslesnis aprašymas“.
Karštligiško „pasaulio pabaigos“ laukimo atmosferoje, evangelistas Morkus sujungė pavojaus patirtį su pasaulio pabaiga.
Karštligiško „pasaulio pabaigos“ laukimo atmosferoje, evangelistas Morkus sujungė pavojaus patirtį su pasaulio pabaiga. Sutapatino juos su Kaligulos planu – Jeruzalės šventovėje patalpinti Romos imperatoriaus atvaizdą, arba labiau tikėtina – išsiplieskusiu „žydų karu“, bei ankščiau prasidėjusiais maištais ir susirėmimais. Čia bus ta „sunaikinimo pabaisa“ (A. Jurėnas: „siaubiančioji bjaurybė“), dėl kurios Judėjos gyventojai privalo skubiai bėgti į kalnus (plg. Mk 13, 14-16). Senojo Testamento apokaliptika labai aiškiai atskleidžia Petro mokinio žodžius:
„Jis sudarys tvirtą sąjungą su daugeliu vienai savaitei, o per pusę savaitės sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“ (Dan 9, 27).
„Jo atsiųsti kariuomenės būriai užims ir išniekins šventyklą ir tvirtovę. Jie pašalins kasdienę deginamąją auką ir pastatys siaubingąją pabaisą“ (Dan 11, 31).
„Nuo to meto, kai buvo nutraukta kasdienė deginamoji auka ir pastatyta siaubingoji pabaisa, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų“ (Dan 12, 11).
Bandant rekonstruoti evangelijos pagal Morkų tryliktąjį skyrių, šalia sukcesyvios apokaliptinės ištraukos įvardinimo, būtina atsižvelgti ir į naratyvinį stilių.
Verta išryškinti svarbiausias temas, bendrai pripažintas, bei priklausančias ankščiau esančiam tekstui. Jas galima suskirstyti į tris blokus:
-
Įspėjimai apie karus ir karų gandus, žemės drebėjimus ir badmečius (plg. Mk 13, 7-8).
-
Vėliau užklups „sunaikinimo pabaisa“ ir „suspaudimas“, kokio nėra buvę, tai įtakos bėgimą ir panieką, tačiau dėl išrinktųjų Dievas sustabdys šias negandas (plg. Mk 13, 14. 17-20).
-
Paskiausia ateis Žmogaus Sūnus kartu su lydinčiais Jį reiškiniais: saulės užtemimas, dangaus skliauto sukrėtimas, bet taip pat pasiųstieji angelai surinks išrinktuosius (plg. Mk 13, 24-27).
Pirmas blokas kalba apie įvykius šiek tiek atitolusius dar nuo „pasaulio pabaigos“ ir Žmogaus Sūnaus sugrįžimo, tačiau antras blokas – „sunaikinimo pabaisa“ jau ženklina pasaulio pabaigą.
Čia slypi vaizdinys, kad pasaulyje esantis blogis trumpai prieš pasaulio pabaigą pasieks savo apogėjų.
Čia slypi vaizdinys, kad pasaulyje esantis blogis trumpai prieš pasaulio pabaigą pasieks savo apogėjų, sąryšyje su tam tikro asmens įžengimu. Raštuose, kuriuose apie tai kalbama, sutinkami įvairūs apibudinimai: „savivalės žmogus, pražūties sūnus“ (2 Tes 2, 3), „tas, kurio žemės gyventojai nesitiki“ (4 Ezd 5, 6), „pasaulio suvedžiotojas“ (Did 16, 4).
Vėliau atsiranda „Antikristo“ terminas. Naujasis Testamentas specifine prasme nevartoja šio termino, tačiau evangelijose jis sutinkamas šiek tiek kitoje gramatinėje formoje pseudóchristos gr. „melagingas/ netikras mesijas“ (plg. Mt 24, 24; Mk 13, 22). Tik Jono laiškuose yra išlaikyta tiksli gramatinė forma antíchristos gr. „mesijo oponentas/ priešas“ (plg. 1 Jn 2, 18. 22; 4, 3; 2 Jn 1, 7).
