Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.
Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus. (Lk 6. 17.20–26)
Siekti neįmanomo...
Palaimintas žmogus, yra Dievo apreikštame pasaulyje įasmeninimu – jis priklauso Dievui, nes yra „Dievo palaimintas“, panašiai kaip „Dievo šventasis“. Tačiau šventumas pasireiškia atsidavimu Dievui atsiskiriant nuo pasaulio, o Dievo palaiminimas jau apdovanotą būtybę padaro traukos centru ir spinduliavimo šaltiniu. Ir šventas, ir palaimintas priklauso Dievui, bet šventas parodo nepasiekiamą Dievo didybę, o palaimintas – Jo neišsemiamą gerumą.
Evangelinę sąvoką – „palaimintas“ (gr. makários), antikiniai graikai pirmiausia priskyrė dievams. Jie manė, kad tiktai dievai gali džiaugtis laimės pilnatve. Žmogus jos negali pasiekti dėl netobulos žmogiškos prigimties. Jų įsitikinimu, makários reiškia tą, kuris džiaugiasi laime, yra laisvas nuo rūpesčių bei širdgėlos. Jis yra apdovanotas žemiškomis gėrybėmis ir dvasinėmis dovanomis, tarp kurių vertingiausia yra išmintis. Be to, džiaugiasi gera reputacija ir dorai gyvena.
Jėzus apsireiškia pirmiausia kaip vargingųjų Mesijas
Kalno Pamokslą pradėdamas vargdienių palaiminimu, Jėzus nori parodyti, kas yra privilegijuoti Jo skelbiamos Karalystės paveldėtojai. Atėjo jau valanda – kaip giedojo Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė – kadaise duoti pažadai išsipildė: “Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs” (Ps 22, 27), ir atsisės prie bendro stalo su Dievu.
Jėzus apsireiškia pirmiausia kaip vargingųjų Mesijas, patepimu siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams, kurie pirmiausiai pas Jį ir ėjo.
Vargdienių Mesijas yra pats vargšas: Betliejus – Nazaretas – viešas gyvenimas – Kryžius. Jis gali kviesti visus, kurie kenčia, ateiti pas Jį, nes yra “romus ir nuolankios širdies”. Netgi pergalingai įžengdamas Verbų sekmadienį Jis lieka „kukliu” karaliumi, o savo kančioje prisiima sau visų Jahvės vargšų kentėjimus ir meldžiasi jų vardu.
Antrojo palaiminimo ištakos glūdi šaltinyje Quelle: „Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (Lk 6, 21a; Q 6, 21a). Vis dėlto reikšmingas skirtumas tarp Mato ir Luko versijų yra „alkio“ objektas. Lukas pirmiausia kalba apie „fizinį alkį“, tuo tarpu Matas – apie „teisumo alkį“.
Alkti ir trokšti teisumo reiškia siekti krikščioniško tobulumo – gyventi pagal Dievo valią.
Taigi „alkti ir trokšti teisumo“ reiškia siekti krikščioniško tobulumo – gyventi pagal Dievo valią. Kalno pamokslo klausytojai yra pakviesti „vykdyti teisumą“. Šis raginimas įpareigoja Jėzaus adresatus įgyvendinti visapusišką „teisumą“, o ne jo dalį. „Bus pasotinti“ tie, kurie stengiasi tai daryti savo gyvenime. Jie gaus Dievo karalystės buvimo garantą.
Trečiasis palaiminimas – „palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (Lk 6, 21b). Mato evangelijoje pastebima spiritualizacinės ištaros tendencija. Ankstesnėje palaiminimų redakcijoje konkrečiai buvo įvardinti „verkiantys“ (plg. Q 6, 21b), tačiau pirmoje evangelijoje nėra paprasto saecularis tristitia ekvivalento, tai – liūdesys dėl dvasinio blogio priežasties.
Mato tekstas labiau remiasi pranašo Izaijo žodžiais nei Luko versija: „Kad paskelbčiau malonų Viešpaties metą ir atpildo dieną, kad perduočiau paguodą visiems kenčiantiems“ (Iz 61, 2 [LXX]). Izaijo knygoje skaitome, kad Dievo pateptasis buvo išsiųstas ne tiktai dėl to, kad atneštų Gerąją naujieną vargdieniams (61, 1a), bet ir kad paguostų visus liūdinčius (61, 2-3). Liūdesio priežastis yra sugriautas Jeruzalės miestas (61, 4). Dievui priklausanti Jeruzalė tapo priešų grobiu ir pažeminimo objektu.
Liūdesys, apie kurį kalba Izaijas, yra religinis, kadangi pats Dievas tapo įžeistas. Bedievis pasiekia gerovę, o Dievas neįsikiša, kad pakeistų situaciją. Dėl to apima liūdesys. Dievo intervencija tampa paguoda.
Tą patį galima pastebėti ir popaschalinėje situacijoje. Dievo tauta turėjo matyti Dievo karalystės pilnatvę, tačiau yra persekiojama, Žmogaus Sūnus dar neatėjo šlovėje, Dievo valia neįvyksta žemėje taip kaip danguje, o nedorėliai triumfuoja prieš teisiuosius. Su tokia padėtimi negalima taikstytis. Todėl teisieji iki eschatologinio laiko lūžio liks liūdesyje. Šiame liūdesyje glūdi visi šio pasaulio liūdesiai, kurie pasibaigs naujo pasaulio atėjimo momente.
Šiame liūdesyje glūdi visi šio pasaulio liūdesiai, kurie pasibaigs naujo pasaulio atėjimo momente.
Patristiniu laikotarpiu ir viduramžiais trečiasis palaiminimas buvo siejamas su liūdinčiais dėl savo nuodėmių. Be abejo, atgaila ir gailestis dėl padarytų nuodėmių yra išganingas dalykas. Vis dėlto specifinė žodžio pentheín reikšmė (reiškianti skausmingą kančią dėl patirtos žalos) Mato evangelijoje atskleidžia kitą palaiminimo prasmę. Jėzus atsako Jono mokiniams: „Argi gali vestuvininkai gedėti (pentheín), kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15b). Vadinasi liūdesio laikas – tai Kristaus nebuvimo pasaulyje laikas. Galima suprasti, kad trečiasis palaiminimas ypač sietinas su tais, kurie liūdi, kad Kristus ir Dievas šiame pasaulyje gali būti „didžiaisiais nesančiaisiais“. Toks supratimas labai artimas liūdintiems dėl nelaimės ištikusios Jeruzalę.
Ketvirtajame palaiminime minimas „religinis persekiojimas“, kuris dažnai sutinkamas Švento Rašto puslapiuose. Bet Jėzus savo mokyme į šią problemą žvilgia visiškai naujai. Atlyginimas už nekaltą kentėjimą yra toks pats kaip už vargingumą – Dangaus Karalystė. To aukščiausiojo atlyginimo pažadu Jėzus apėmė visą žmogaus gyvenimą.
Jeigu žmogus vadovaujasi noru įgyvendinti Dievo valią (t. y. teisingumą), nepriklausomai nuo to, ar turės pasyvų aspektą – vargdieniai, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys, ar aktyvų – gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai – jie visada dalyvaus Dievo karalystės statyboje, kitaip sakant, Tėvo ir Sūnaus bendradarbiavime, žmogaus išganymo kūryboje.
