Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.(Jn 20, 19-23)
„Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 46-49).
Tai paskutiniai Jėzaus ištarti žodžiai šv. Luko evangelijoje. Juose slypi visos evangelizacijos esmė. Jėzaus mirties ir prisikėlimo liudijimas, o taip pat nuodėmių atleidimo skelbimas kartu su pasiryžimu paaukoti savo gyvybę, tampa apaštalinės katechezės pamatu (plg. Apd 2, 14-39; 3, 12-26; 5, 41; 7, 55-60).
Be Šv. Dvasios dovanų nesugebėsime įžengti į „aukštutinį kambarį“ bei atsistoję prieš kitus paskelbti didžiųjų Viešpaties darbų.
Tačiau du pirmieji liturginiai skaitiniai „Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmėje“ parodo Šventosios Dvasios būtinumą imantis šio darbo (pirmasis skaitinys, antrasis skaitinys).
Be Šv. Dvasios dovanų nesugebėsime įžengti į „aukštutinį kambarį“ bei atsistoję prieš kitus paskelbti didžiųjų Viešpaties darbų. Taip pat pirmasis, paprasčiausias tikėjimo išpažinimas yra Šv. Dvasios darbas mumyse. Tai Ji vienija Bažnyčios narius, kad jie galėtų liudyti Jėzų Kristų (plg. Jn 17, 21. 23; 1 Kor 12, 12. 14. 18. 20).
Šios dienos evangelija paliečia trečiąjį būtiną elementą evangelizacinėje katechezėje – nuodėmių atleidimo realizaciją. Būtent Šventoji Dvasia atsiųsta apaštalams įgyvendina šią misiją.
Tekstas pabrėžia stiprų ir nedalomą ryšį tarp Šventosios Dvasios dovanos bei nuodėmių atleidimo misijos. Tarytum Jonas nori mums pasakyti: „iš prisikėlusio Jėzaus Kristaus gavome Šventąją Dvasią, kad galėtume atleisti ir sulaikyti žmonių ir viso pasaulio nuodėmes“. Žinant mokymą apie Šv. Dvasios vaidmenį Bažnyčios gyvenime, be „septynių Šventosios Dvasios dovanų“ apaštalas Paulius vardina charizmas, kurias suteikė Šventoji Dvasia:
· 1 Kor 12, 1-11: Išmintis, pažinimas (žinių), tikėjimas, išganymo dovana, stebuklų darymas, mokymas, pranašystės, dvasių atpažinimas, įvairių kalbų dovana, kalbų aiškinimas, tarnystė, veikimas.
· 1 Kor 12, 28-30: Apaštalavimas, pranašavimas, mokymas, stebuklų darymas, išgydimo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos.
· Rom 12, 3. 6-18: Pranašavimas, tarnystė, mokymas, drausminimas, šelpimas, vadovavimas, gailestingumo darbai.
Atkreipkime dėmesį, kad šiuose kataloguose nėra nuodėmių atleidimo dovanos. Verta užduoti klausimą, kodėl evangelistas Jonas taip stipriai akcentuoja tą ryšį? Kokia mintis jam sukasi galvoje? Ar Jonas mums nori pasakyti, kad nuodėmių dovanojimas arba atleidimas yra pati pirmoji dovana, visų kitų dovanų pamatas?
Ar Jonas mums nori pasakyti, kad nuodėmių atleidimas yra pati pirmoji dovana, visų kitų dovanų pamatas?
Kad tai nėra kažkokia išskirtinė dovana, tačiau be išimties paliečia visus tikinčiuosius?
„Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ar visi turi išgydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai? Taigi jūs siekite aukštesniųjų malonės dovanų!“ (1 Kor 12, 29-31).
Amžių tėkmėje daug buvo dėta pastangų įrodyti istorinių faktų tikrumą apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tačiau tai, kas kuria asmeninį santykį su Išganytoju nėra intelektualinis įtikinimas apie istorinį Jėzų, bet Jo gailestingumo asmeninė patirtis. Šioje patirtyje svarbūs yra du dalykai: asmeninė gailestingumo patirtis išplaukianti iš evangelijos turinio; o taip pat įsitikinimas būti liudytoju, kad Dievo gailestingumas, nuodėmių atleidimas, gelbėja kitų žmonių gyvybes ir tikrai jiems suteikia išganymą.
