Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.
Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nesakyti. Jis dar pridūrė: Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti.
Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. (Lk 9, 18-24)
Jėzus užduoda savo mokiniams esminį klausimą: „Kuo mane laikote jūs?“ Ir anaiptol nelaukia paruošto atsakymo, bet trokšta, kad šis tikėjimo išpažinimas išeitų iš jų asmeninės gyvenimo patirties.
Pats evangelijos fragmentas (Lk 9, 18-24) yra panašus kaip ir sinoptikų (Mt ir Mk). Jis yra įkomponuotas į patį knygos vidurį ir esti tam tikru kulminaciniu tašku, o taip pat cezūra tarp dviejų didelių evangelijos dalių. Pirma dalis aprašo Jėzaus viešąją veiklą Galilėjoje ir galime pavadinti – „Kas Jis yra?“ (Lk 4, 14-9, 50). Mokiniai einantys paskui Jėzų žvelgia į Jo gyvenimą bei veiksmus, klauso Jo žodžio ir kelia sau šį klausimą. To pačio klausia ir Nazareto gyventojai (Lk 4, 22), fariziejai ir rašto aiškintojai (Lk 5, 21; 7, 49), ir netgi pats Erodas Antipas (Lk 9, 9).
Tačiau Mesijo veiksmai yra visiškai kitokie nei kad žmonės jį įsivaizdavo, todėl ir Jonas Krikštytojas klausia Jo: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7, 19). Atsakymą į šį klausimą mokinių vardu pateikia Petras: „Jėzus yra Dievo Pateptasis – Mesijas“ (plg. Lk 9, 20). Šis atsakymas veda mokinius į tolimesnį Jėzaus apsireiškimą. Čia Jėzus jiems apreikš savo mesijiškumo slėpinį: duonos laužymo paslaptį, savo mirtį ir prisikėlimą.
Mokiniai lėtai ir vangiai pradeda suprasti, kad Jėzus nesiruošia pildyti jų gyvenimiškų lūkesčių, kada kalbama apie pasaulietinę valdžią arba pasaulio valdymą.
Jėzaus viešosios veiklos antroji dalis (Lk 9, 51-21, 38) aprašo kelionę link Jeruzalės, kuomet mokiniai suvokia, kokiu Mesiju yra Jėzus ir privalo suprasti, kad tapatybė ir Jėzaus misija kaip Dievo Pateptojo yra visiškai kitokia nei viso Izraelio lūkesčiai.
Jėzus pradeda kalbėti apie kryžiaus būtinumą ir apie tai, kad Mesijas nesieks politinės valdžios Jeruzalėje, bet kad nugalės blogį prisiimdamas ant savęs viso pasaulio nuodėmę – priimdamas mirtį, ją nugalės.
Mokiniai lėtai ir vangiai pradeda suprasti, kad Jėzus nesiruošia pildyti jų gyvenimiškų lūkesčių kada kalbama apie pasaulietinę valdžią arba pasaulio valdymą. Jėzaus dieviška valdžia tampa aukščiausiai išreikšta kuomet Jis priima kryžiaus kelią.
