Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 1–6)
Šio sekmadienio evangelijos fragmentas, o ypač pirmoji eilutė, tiesiogiai sietina su Mk 6, 7-13. Čia Jėzus pasišaukia pas save dvylika apaštalų ir išsiunčia juos, kad skelbtų mokslą, gydytų ligonius ir išvarinėtų demonus. Jėzus, davęs mokiniams tokius priesakus, suteikia jiems valdžią, leidžiančią sėkmingai realizuoti pavestąją misiją. Šiuo metu Kristaus mokiniai sugrįžta iš evangelizacinės misijos ir dalijasi savo potyriais.
Šios dienos evangelijos fragmente mokiniai charakterizuojami kaip tie, kurie esti tam tikrame savo apaštališko brendimo etape ir patiria savo gyvenimuose pirmuosius Jėzaus galios pasireiškimus.
Iš evangelijos turinio išplaukia, kad prieš apaštalų išsiuntimą, deramai Jėzus juos paruošė. Pradžioje Jis pašaukia pirmuosius mokinius, Simoną ir Andriejų, Jokūbą ir Joną (1, 16-20), taip pat ir kitus mokinius, tarp kurių yra paminėtas ir muitininkas Levis (2, 14n). Vėliau paskiria Dvylika apaštalų (3, 13n). Svarbus yra paskyrimo tikslas: „[...] kad jie būtų kartu su juo [...] (Mk 3, 14b). Ryšys tarp Jėzaus ir Jo mokinių turi būti aukščiausio lygmens ir neapsistoja ties pašauktųjų įgytomis gėrybėmis, gabumais ar ypatybėmis, tačiau kuria bendruomenę – „komuniją“, kurioje mokiniai persismelks Jėzaus gyvenimu.
Mokiniai kartu keliauja su Jėzumi, kuris skelbia mokslą apie Dievo Karalystę ir daro didelius stebuklus (plg. Mk 4, 1-5, 43). Jėzus visiškai kitaip traktuoja savo mokinius, negu visus likusius žmones, kuriems skelbia mokslą ir tikėjimo ženklus. Viską jiems aiškina asmeniškai ir moko suprasti, ką skelbia (žr. Mk 4, 10-13. 33-34), taip pat apreiškia jiems savo nepaprastą galią, iškeldamas tikėjimą kaip būtiną gyvenimo pasikeitimo šaltinį (Mk 4, 35-41). Po šio parengiamojo laikotarpio pirmą kartą Jėzus siunčia apaštalus savarankiškai, kaip Jo mokslo ir galios šauklius (Mk 6, 7-13).
Taigi šios dienos evangelijos fragmente (Mk 6, 30-34) mokiniai charakterizuojami kaip tie, kurie esti tam tikrame savo apaštališko brendimo etape ir patiria savo gyvenimuose pirmuosius Jėzaus galios pasireiškimus. Iš vienos pusės, ryškėja augantis ryšys tarp Jėzaus ir apaštalų, tačiau iš kitos pusės, atsiskleidžia daug skirtumų tarp Dievo Sūnaus ir išrinktųjų žmonių.
Apaštalai tiek galės tęsti savo misiją, kiek įstengs sekti Tą, kuris juos siunčia.
Apašalų raginimas, kad pasitrauktų į dykvietę, yra Kristaus mokinio, kuris gyvena Dieve, dvasinio gyvenimo pirmas žingsnis. Šia prasme dykuma nustoja būti vienatvės vieta ir tampa būtino susitikimo su Aukščiausiuoju erdve, nustoja būti prakeiksmo vieta, nors kartais išlieka išbandymo ir kovos vieta. Apaštalai tiek galės tęsti savo misiją, kiek įstengs sekti Tą, kuris juos siunčia. Esti pavojus, kad minia apkurtins jų širdis, dėl to jie pasitraukia į negyvenamą vietą, kad laimėtų Dievo vaikų laisvę.
Mokinių pasitraukimas ir minios ieškojimas duoda suprasti, kad šiuose įvykiuose nekalbama vien tik apie smalsumo numalšinimą ir kokios nors sensacijos ieškojimą. Jėzaus ir apaštalų veikla žmonėms, kurie patyrė įvairių kančių, sužadino viltį. Autorius, pabrėždamas faktą, kad: „Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius“, turi idėją, kuri išreiškia kovą dėl mirties ir gyvybės (Mk 6, 33b). Daugeliui kartų Jėzus apreiškė savo šlovę per gausius pagydymus, egzorcizmus ir net prikėlimą iš numirusiųjų, todėl žmonės veržėsi link Jėzaus, o vėliau taip pat ieškojo ir apaštalų.
Iš tikrųjų konkretūs pagydymai buvo pritraukiantis magnetas, nors Jėzus prioritetą skyrė Dievo žodžio skelbimui. Dažniausiai miniai nuostabą kėlė išoriniai ženklai, kurie patenkino jų svarbius ir skubius poreikius. Vis dėlto pats Jėzaus mokslas gaivino žmones ir žadino autentišką širdies ilgesį, Dievo karalystės troškimą.
Jo identitetas yra begalinis gailestingumas. Tai nėra žmogiškas gailestis, kuris bejėgiškai nuleidžia rankas, bet nenutrūkstamo gėrio, keičiančio žmonių gyvenimus, troškimas.
Jėzaus žvilgsnis nėra paprastas akių nukreipimas. Jis sietinas su giliu sielos sukrėtimu, kuris matomas pašaukimo perspektyvoje į amžinąjį gyvenimą. Tas žvilgsnis nėra tiktai žmogaus, bet visų pirma Dievo Sūnaus. Tą patį veiksmažodį „pamatė“ – eiden (gr.), evangelistas Morkus panaudojo krikšto scenoje šalia Jordano upės, kuomet Jėzus „[...] pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo“ (Mk 1, 10bc). Tas pats terminas naudojamas pirmųjų mokinių paskyrime, kaip pašauktųjų į Dvylikos būrį (žr. Mk 1, 16. 19; 2, 14).
Jeigu Jėzus „pamatė“, tai reiškia pažvelgė į visas širdies kerteles, ištyrė visas jos paslaptis, tam, kad duotų tą gėrį, kuris priartins prie Dievo Karalystės. Tai yra tarytum didžiosios šlovės išrinktųjų danguje anticipacija, kuriuos „pamatė“ Apreiškimo autorius, kaip „[...] milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9bc).
Žinomas yra Jėzaus „Gerojo Ganytojo“ paveikslas, kuris yra aprašomas Evangelijoje pagal Joną (žr. Jn 10, 1-18). Jis ateina dėl to, kad „[...] žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10bc). Jo identitetas yra begalinis gailestingumas. Tai nėra žmogiškas gailestis, kuris bejėgiškai nuleidžia rankas, bet nenutrūkstamo gėrio, keičiančio žmonių gyvenimus, troškimas.
