Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, ankščiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“.
Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“. (Jn 1, 29-34)
Misija – išgelbėti pasaulį
Jonas Krikštytojas atpažįsta ir atskleidžia pasauliui Išganytoją, kurį jau ankščiau jis buvo paskelbęs. Evangelija neapibrėžia paskutinio Senojo Testamento pranašo žodžių adresato. Jo auditorija neturi ribų, tačiau apima visus Gerosios Naujienos klausytojus bei skaitytojus: „kad visi per jį įtikėtų“ (Jn 1, 7b).
Savo viešosios veiklos pradžioje Jėzus apsireiškia kaip „Ateinantis“ (gr. erchómenos) – „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina“ (Apr 1, 8c). Pripildytas Dievo Dvasios, Jėzus įžengia kaip Dievo „TAIP“, išpildantis visas Senojo Testamento pranašystes: „Štai Viešpats Dievas ateina su galybe, o jo ranka – valdinga“ (Iz 40, 10a).
Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris „pašalina“ pasaulio nuodėmę.
Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris „pašalina“ pasaulio nuodėmę: „Jis pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės“ (plg. 1 Jn 3, 5). Jame pildosi pranašystė: „Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“ (Iz 40, 2). Mesijo eroje visa tauta taps šventa, o ištikimybė Dievui bus visuotina (Iz 11, 9; Ez 36, 25; Zch 13, 2).
Verta atkreipti dėmesį, jog Jonas kalba čia ne apie tam tikrų žmonių konkrečias nuodėmes, tačiau žymiai giliau – apie pasaulio Nuodėmę. Pasaulis maištauja prieš Dievą, skęndi Nuodėmėje, nes toleruoja dieviškųjų įstatymų laužymą ir vergauja blogio jėgoms. Šis fundamentalus sąmyšis liečia visus žmones jų santykyje su Viešpačiu Dievu, nes: „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10b).
Kas naikina pasaulio nuodėmę? Žinoma, kad Dievo Avinėlis, bet graikiškas tekstas sako: Jėzus yra Dievo – Tėvo Avinėlis. Vadinasi Dievas naikina pasaulio Nuodėmę. Galutinai tai Dievas – tarpininkaujant Jo Sūnui – atleidžia nuodėmes ir suvienija pasaulį su savimi! Išganymo darbas tai Dievo iniciatyva!
Pirminiame Jono kreipinyje aramėjų kalba, galėjo skambėti: „Štai Dievo Tarnas, kuris neša pasaulio nuodėmę“.
Jonas Krikštytojas glaustai aprašo Jėzaus pasiuntinybę. Pirminiame Jono kreipinyje aramėjų kalba, galėjo skambėti: „Štai Dievo Tarnas, kuris neša pasaulio nuodėmę“. Aramėjiškas daiktavardis talya gali reikšti: „berniuką“, „tarną“ arba „avinėlį“. Evangelistas rašydamas savo kūrinį graikiškai parinko būtent paskutinę reikšmę, tuo būdu siedamas su Viešpaties Tarno figūra: „Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę. Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio“ (Iz 53, 6c-7).
Per savo kančią ir mirtį Jėzus – nekaltas Dievo Tarnas išlaisvins žmoniją iš nuodėmės jungo, pakels ir panaikins „pasaulio Nuodėmę“. Įžengiantis į išganymo istorijos sceną Jėzus – Dievo Tarnas, būtent tuo būdu išdildins „pasaulio Nuodėmę“. Pranašaujant Jo būsiančią kančią, Jėzus ją vadina „krikštu“: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 50). Jėzaus krikštas tai Jo Pascha kitaip tariant kančia, mirtis ir prisikėlimas. Ji panaikina „pasaulio Nuodėmę“.
