Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5, 38-48)
Nesipriešinti blogiui?
Jėzaus laikais tokiu būdu rabinai skelbė savo mokslą. Jie pirmiausia cituodavo kokio nors mokytojo įstatyminę interpretacijos tezę, o vėliau remdamiesi Šventuoju Raštu pateikdavo antitezę kaip savo asmeninę interpretaciją. Tačiau Jėzus, anot evangelisto Mato nėra paprastas mokytojas, kadangi Jis necituoja kitų rabinų interpretacijų, bet remiasi pačiu Šventuoju Raštu. Dar daugiau, Jis nepagrindžia savo požiūrio, bet jį autoritatyviai paskelbia.
Pirmojo evangelisto akimis, Jėzus yra Naujasis Mozė – Įstatymų leidėjas.
Pirmojo evangelisto akimis, Jėzus yra Naujasis Mozė – Įstatymų leidėjas. Savo iškilminga deklaracija: „O aš jums sakau...“ Jis tapo viršesnis už Mozę, apreikšdamas klausytojui, kad Jo autoritetas yra daug didesnis nei Mozės.
Kalno Pamoksle, skelbdamas šešias antitezes (Mt 5, 21-48), Jėzus konfrontuoja su Dievo žodžiu – Senąja Sandora, kurią išrinktąjai tautai perdavė Mozė. Jis aiškindamas pabrėžia, kad Mesijo atėjimo tikslas yra „nepanaikinti Įstatymo ar Pranašų, bet juos įvykdyti“ (plg. Mt 5, 17). Tai, ko Dievas negalėjo tautai pasakyti per Mozę „dėl jų širdies kietumo“, dabar pilnai ir galutinai kalba Jėzaus lūpomis (plg. Mt 19, 8). Jėzaus autoritatyvus kalbėjimas liudija Jo kaip paties Dievo prerogatyvą.
Šio sekmadienio evangelija apima dvi paskutines antitezes (V-VI), kurios atskleidžia paties Dievo širdį. Jis yra geras blogiems ir geriems, mylintis teisius ir neteisius.
„Akis už akį ir dantis už dantį“
Jėzus cituoja Senosios Sandoros Išėjimo knygą, kurioje įstatymas numatė, jog piktadarys turi būti nubaustas tokia pat žala, kokią jis padarė kitam žmogui: „Bet jei atsitinka mirtina nelaimė, tai atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę“ (21, 22-25).
Įstatymas saugojo nusikaltėlį nuo kylančio asmeninio keršto, kuriuo degė nukentėjusįsis.
Šis potvarkis turi ištakas Šumerų teisėje, kuomet susiformuoja apie 1700 m. prieš Kr. Hammurabio kodeksas. Jame skaitome: „Jeigu pilietis išmušė piliečiui akį, išmuš jam akį“ (§ 196). „Jeigu pilietis išmušė sau prilygstančiam piliečiui dantį, išmuš jam dantį“ (§ 200).
Vis dėlto įstatymas neskelbė, kad gyvenime žmogui reikia vadovautis vien tik keršto logika. Veikiau įstatymas saugojo nusikaltėlį nuo kylančio asmeninio keršto, kuriuo degė nukentėjusysis. Todėl teisė turėjo objektyviai sugrąžinti įsivyravusį pažeidimą. Šiuo atveju buvo tai ir valstybinė teisė, kurios dėka žmogus pagal savo nuožiūrą nebegalėjo taikyti teisinio nuosprendžio.
„Nesipriešink piktam žmogui...“
Jėzus atmeta atkeršijimo įstatymą, o teisingumo pritaikymą atiduoda į pačio Dievo rankas.
Tuo būdu Jėzus atmeta atkeršijimo įstatymą, o teisingumo pritaikymą atiduoda į pačio Dievo rankas: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats“ (Rom 12, 17-19).
Taigi Jėzus evangelijos šviesoje neuždraudžia garbingo priešinimosi neteisingiems puolimams (plg. Jn 18, 22-23), nei blogio nugalėjimui pasaulyje. Tačiau visiškai yra kitokia situacija piktosios dvasios atžvilgiu, nes kiekvienas krikščionis privalo jai priešintis (Plg. Mt 4, 1-11).
