Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18-24)
Stebuklingas įsikūnijimas
Jėzaus Kristaus gimimas yra naujosios kūrinijos pradžia.
„O Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks“. Pirmasis sakinys yra įvadas į tolimesnį pasakojimą. Jis skelbia kažką nepaprasto, svarbaus. Jėzaus Kristaus gimimas nėra paprastas gimimas, bet tai ypatingo Dievo įžengimo į žmonijos istoriją vaisius. Pavartotas graikiškas terminas génesis („atsiradimas, pradžia, ištakos, kilmė; gimimas“; ir t. t.) gali turėti sąsajas su Senojo Testamento Pradžios knyga, kurioje aprašomas žmogaus ir pasaulio sutvėrimas (plg. Pr 2, 4; 5, 1; 6, 9; 10, 1. 32). Tuo būdu evangelistas pabrėžia, kad Jėzaus Kristaus gimimas yra naujosios kūrinijos pradžia.
Apibūdinimas „Kristus“ (gr. christós – mesijas, hebr. māšīah – pateptasis) nurodo mesijinių pranašysčių išsipildymą Jo asmenyje. Jėzus yra lauktasis Mesijas, kuris gimdamas priima žmogiškąją prigimtį, kad apreikštų žmonijai gailestingojo Dievo veidą ir išpildytų savo išganymo misiją.
„Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu“. Mūsų tekste net keturis kartus minimas šv. Juozapas, kas reikštų jo vertę bei vaidmenį išganymo istorijoje. Hebrajų kalboje Juozapo vardas reiškia – „Dievas teikėsi“. Charakteringa yra tai, kad Šv. Juozapas neištaria nė vieno žodžio visame Naujame Testamente. Juozapo tyla turi savyje ypatingą prasmę. Jis yra tylintis liudininkas, kuris kaip „teisus“ žmogus savo gyvenime vykdo Dievo valią.
Marija esanti mergelė nešioja savyje užsimezgusią gyvybę, paties Dievo galia, nes Jam nėra negalimų dalykų.
„Dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, Marija tapo nėščia“. Marija esanti mergelė nešioja savyje užsimezgusią gyvybę, paties Dievo galia, nes Jam nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37). Dievas įvardina Mariją kaip Juozapo sutuoktinę – tuo būdu patvirtinant, kad ankstesnės sužadėtuvės buvo pagal Jo valią. Stebuklinga intervencija parodo, kad Dievas nepalieka vieno žmogaus sunkioje situacijoje, bet trokšta jį lydėti ir stiprinti jo geruose pasirinkimuose.
„Per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas“. Dievas per angelą kviečia Juozapą vėl naujai sužadėtinių meilei ir pradėtos gyvybės priėmimui. Dievas perkeičia ir patobulina Juozapo gyvenimą parodydamas jam problemą naujoje šviesoje, kurią ankščiau išgyveno. Dievo apreiškimas apšviečia Juozapą ne tik dėl Marijos pašaukimo kaip Dievo Motinos, bet taip pat ir dėl asmeninio pašaukimo kaip Marijos sužadėtinio bei Dievo Sūnaus žemiškojo tėvo.
Juozapo apibrėžimas „Dovydo sūnus“ nurodo karališkąjį jo pašaukimo charakterį.
Šv. Matas išskirtinai pabrėžia Juozapo kilmę iš Dovydo giminės: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20; plg. 1, 16). To dėka Dievo Sūnus ir Mesijas gimsiantis Betliejuje – Dovydo mieste – turi karališkasias šaknis. Evangelijos puslapiuose apibūdinimas „Dovydo sūnus“ visada rezervuotas Jėzui Kristui. Tik mūsų analizuojamame fragmente šis apibūdinimas yra nukreiptas į šv. Juozapą. Juozapo apibrėžimas „Dovydo sūnus“ nurodo karališkąjį jo pašaukimo charakterį kaip „dangaus ir žemės Karalienės“ sužadėtinį ir „visatos Valdovo“ žemiškąjį tėvą. Šis apibūdinimas tampriai susijęs su Senojo Testamento Natano pranašyste karaliui Dovydui apie mesijinę Dovydo palikuonio karalystę:
„Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį lazda, kurią žmonės naudoja, mirtingiesiems skirtais smūgiais. Bet savo ištikimos meilės neatimsiu, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau, kad tau vietos padaryčiau. Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai“ (2 Sam 7, 12-16).
