Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)
Tuščias kapas – viltis ir gyvenimas
Kapas, kuris yra tuščias, tampa naujo gyvenimo komunikatu, pirmuoju pralaimėjimą patyrusios mirties skelbėju.
Pirmasis Kristaus prisikėlimo liudininkas yra tuščias kapas. Apmąstydamas šią sceną, evangelistas Jonas net septynis kartus pakartoja žodį „kapas“ (gr. mnēmeíon), taip pabrėždamas įvykių atskaitos tašką iš kurio išsirutulios tolimesni išganymo reiškiniai. Čia išryškinami trys asmenys: Marija Magdalietė, apaštalas Petras ir „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“. Jų meilė Jėzui, žmogiški lūkesčiai ir nusivylimas dėl Jo mirties susiduria su tuščio kapo tikrove. Jis yra pirmasis Viešpaties prisikėlimo liudininkas, kuris nustebina ir sukrečia tiek dvasiškai tiek ir fiziškai Jėzaus mokinius. Kapas yra tamsos simbolis (plg. Job 17, 13; Rd 3, 6). Jis yra mirties priminimas bei nuolatinės būties ir žmogaus gyvybės viešpatavimo ženklas. Viešpatavimą, kurį klastingai panaudoja demonas, paverčiantis žmogų vergu (Žyd 2, 15). Tačiau kapas, kuris yra tuščias, tampa naujo gyvenimo komunikatu, pirmuoju pralaimėjimą patyrusios mirties skelbėju (1 Kor 15, 54).
Tuščią kapą mato Marija Magdalietė, apaštalas Petras ir „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“. Šv. Jonas vartoja tris skirtingus veiksmažodžius norėdamas apsakyti „tuščio kapo regėjimą“:
Mt 20, 1. 5: „blépō“ – matyti, regėti;
Mt 20, 6: „theōréō“ – (ap)žiūrinėti, kontempliuoti;
Mt 20, 8: „horáō“ – žiūrėti, stebėti (gali būti ir dvasine prasme).
Evangelistas parodo Marijos Magdalietės ir mokinių tikėjimo kelią – nuo kapo meditacijos, per kontempliaciją, iki tikėjimo prisikėlimu. Kad įtikėtų, Marija Magdalietė ir mokiniai privalėjo išeiti iš savo ligšiolinio gyvenimo, palikti savo aplinką, nusimesti „senojo kūrinio“ prigimtį, aklumą į Dievo veikimą, kad galėtų įžengti į „naujo kūrinio“ perspektyvą (plg. Mt 13, 13; 15, 14; Jn 9, 39). Toks perėjimas yra būtinas visiems tikintiesiems.
Nojus, kad išsaugotų savo gyvybę, turėjo išeiti iš šio pasaulio ir įžengti į Arką. Abraomas privalėjo palikti savo gimtąjį kraštą ir keliauti Dievo balso vedamas, kad pamatytų pažadėtąją žemę ir džiūgautų sūnaus pažadu. Izraelio tauta privalėjo palikti gana gerą vergų saugumą ir iškeliauti į dykumą, kad pasiektų Pažadėtąją Žemę. Tai yra perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš pralaimėjimo į pergalę, iš vergovės į laisvę, iš nuodėmės į malonę.
Kristaus prisikėlimas yra perėjimas iš tamsos į šviesą. Marija Magdalietė išsiruošia prie kapo „kai dar buvo tamsu“ (gr. skotía – tamsa, tamsybė). Tiesa apie prisikėlimo šviesą yra pasakyta evangelijos pagal Joną Prologe:
„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (1, 4-9).
Tikėjimas į Jėzų išveda kiekvieną tikintįjį iš tamsos, palieka dienos šviesoje ir leidžia vaikščioti nesuklumpant.
Norėdama pamatyti Prisikėliusįjį, Marija Magdalietė pradeda savo kelią tamsoje, o baigia dienos šviesoje. Keliauja prie kapo, o sutinka Gyvąjį. Kova tarp šviesos ir tamsos yra svarbus paveikslas Jėzaus mokyme. Tai Jis yra šviesa, kuri „atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 19b-21). Jis yra šviesa ir „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12b). Tikėjimas į Jėzų išveda kiekvieną tikintįjį iš tamsos, palieka dienos šviesoje ir leidžia vaikščioti nesuklumpant (plg. Jn 11, 9; 12, 46). Kas atmeta Kristų kaip šviesą, tas pasilieka naktyje ir jis suklumpa „nes jam trūksta šviesos“ (Jn 11, 10b).
Tamsa šv. Jono raštuose tai baimės, nuodėmės, silpnumo, apsimetėliško pasitikėjimo savimi, nuolaidžiavimo prieš velnio pagundas tikrovė. Tai naktis kuomet mokiniai kovojo su vėju jūroje (plg. Jn 6, 18); Judo Iskarijoto naktis, kuris parduoda savo Mokytoją (plg. Jn 12, 6; 13, 2); Petro naktis, kuris giriasi ištikimybe, o išsigąsta tarnaitės (plg. Jn 13, 37; 18, 17. 25-27); Jėzaus suėmimo naktis (plg. Jn 18, 4. 12); Kapo naktis, o sinoptinėse evangelijose „viso krašto tamsa“, kuomet prisiartino Viešpaties mirties valanda (plg. Mt 27, 45).
Jėzus veikia dieną, jo darbai teikia žmogui šviesą (plg. Jn 12, 35). Tai yra diena, kuomet pamaitina išalkusius (plg. Jn 6, 1-6); Samarietės diena, kuriai Jėzus trokšta duoti Gyvojo Vandens (plg. Jn 4, 10); Neregio diena, kurio gyvenime apsireiškia didingieji Dievo darbai (plg. Jn 9, 3); Lozoriaus diena, kuris prikeliamas iš numirusiųjų (plg. Jn 11, 43); Jėzus moko dieną šventykloje (plg. Lk 21, 37). Tai yra taip pat prisikėlimo rytas, kuomet Marija Magdalietė sutinka Prisikėlusįjį Viešpatį.
Marijoje Magdalietėje šv. Jonas įžvelgia sužadėtinės paveikslą, Bažnyčią, kuri pilna meilės ir ieško Viešpaties. Marija neieško „Jėzaus kūno“, bet ji ieško „Viešpaties“. Neieško numirusio, bet ieško gyvojo. Dvidešimtajame skyriuje tai pasikartoja tris kartus (Jn 20, 2. 13. 15). Ji nėjo anksti ryte, kad kontempliuotų kapą, užristą akmenį ar mirusį kūną. Marija išėjo pas Viešpatį, kurį myli. Ji yra sužadėtinė kaip „Giesmių Giesmėje“, ieškanti savo Sužadėtinio: „Pasakyk tad man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio? Kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes“ (Gg 1, 7). Ji klausinėja apie jį: „Savo guoly per naktis ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau. „Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą – gatves ir aikštes, – turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis“. Ieškojau, bet jo neradau. Užtikau panaktinius, apeinančius miestą. „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“ (Gg 3, 1-3).
Marija Magdalietė apreiškia tiesą apie meilę, kuri yra galinga kaip mirtis ir kurios negalima užgniaužti.
Marija Magdalietė apreiškia tiesą apie meilę, kuri yra galinga kaip mirtis ir kurios negalima užgniaužti: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties! Nes stipri kaip mirtis yra meilė, tvirta kaip Šeolas pavydi meilė. Kybirkštys jos yra ugnies kybirkštimis, Jahvės liepsna“ (pažodinis vertimas Gg 8, 6). Lietuviškame vertime vietoj „Jahvės liepsna“ verčiama „nenumaldoma liepsna“ – tai ypatingo hebrajiško žodžio, reiškiančio „Jah liepsna – Dievo liepsna“, vertimas. Tik šioje Giesmių giesmės vietoje išnyra Dievas: žmonių tarpusavio meilė – tai ir Dievo liepsna, dieviškosios kaitros išraiška.
