Vaikai, leidžiantys laiką su bendraamžiais ir mokytojais, kol tėvai baigs darbus. Taip trumpai drūtai būtų galima apibūdinti didžiausią šios sistemos pliusą. Tačiau šis riebus pliusas atskleidžia ir vieną svarbią problemą: gana giliai įsišaknijusį suvokimą, kad mokykla visų pirma vis dar yra priežiūros ir globos, bet ne ugdymo institucija. Esą joje vaikai turi būti prižiūrimi, bet visai nebūtinai lavinami, ugdomi, mokomi ir skatinami tobulėti, atskleisti savo potencialą bei talentus. Kol taip manysime, taip ir bus. O būti gali ir kur kas geriau.
Sakau tai, nes ne kartą mačiau, kaip vaikai į mokyklą eina ir joje būna su dideliu malonumu ir džiaugsmu. Mačiau mokyklas, kuriose nėra namų darbų. Ne todėl, kad pamokos ilgesnės ar intensyvesnės, bet todėl, kad visiems aišku, jog namo grįžę vaikai ne pamokas turi ruošti, bet bendrauti su tėvais, leisti laiką su broliais ir seserimis, sportuoti, skaityti, keliauti ir veikti tai, ką mėgsta.
Išmintingai planuojant laiką viską galima atlikti kur kas efektyviau ir išlaikant prasmės pojūtį.
Sakysite, tokia sistema nieko neišmoko ir neparuošia vaikų gyvenimui? O aš atsakysiu, kad priešingai – ji parodo, kad išmintingai planuojant laiką viską galima atlikti kur kas efektyviau ir išlaikant prasmės pojūtį.
Ne paslaptis, kad esu didelis skandinaviškos švietimo sistemos gerbėjas ir tikrai manau, kad iš jų galime daug ko išmokti. Pavyzdžiui – efektyvaus prailgintų grupių ir popamokinės veiklos organizavimo. Vienas iš pavyzdžių, man palikęs tikrai didelį įspūdį, buvo Suomijos mokykloje matyta tvarka. Nuo ryto vyksta pamokos. Trys. Po to 1,5 val. vaikai atviroje bibliotekos erdvėje kartu su dviem mokytojais ruošia pamokas. Tai, ką pas mus įprasta vadinti namų darbais, ten jie kartu su kompetentingais patarti ir paaiškinti galinčiais mokytojais atlieka mokykloje. Tuomet pietauja ir vėl grįžta į pamokas. Tris. Ir tuomet jau gali ramiai keliauti namo.
Kitas ne mažesnį įspūdį man padaręs pavyzdys atkeliauja iš JAV, Kolorado valstijos. Turėjau galimybę matyti, kaip vaikai ugdymo įstaigose leidžia laiką po pamokų. Laisvė, galimybė rinktis, ką nori veikti, ir tikras džiaugsmas tą norą realizavus. Nuo sporto, muzikos, dailės, šokio, iki bet kokios kitos veiklos, kurią galima pasirinkti spontaniškai, pagal nuotaiką ir norą.
Kodėl pas mus negali būti taip? Kas trukdo vaikams sukurti prasmingo laiko mokykloje pojūtį? Pirmiausia keistas ir gana įsišaknijęs suvokimas, kad vaikai yra lyg naminiai gyvūnėliai, lyg šuniukai, kuriems pakanka tiesiog „geros“ priežiūros, o mokykla – tai savotiškas šunų viešbutis. Bet juk seniai žinoma, kad vaikai instinktyviai priešinasi tikslinei priežiūrai, nes tai jiems neįdomu, nuobodu ir išvargina. Situaciją keisti galėsime tik supratę, kad vaikai visų pirma žmonės, kurių laikas taip pat brangus ir todėl jis turi būti leidžiamas prasmingai, įdomiai ir ugdančiai.
Seniai žinoma, kad vaikai instinktyviai priešinasi tikslinei priežiūrai, nes tai jiems neįdomu, nuobodu ir išvargina.
Kalbame apie giluminius tiek tėvų, tiek ir švietimo sistemos darbuotojų, mokytojų mentaliteto pokyčius. Jie užtruks. Tačiau erdvės pokyčiams bent jau sostinėje atsiranda.
Ir dar. Pradinukai net nėra pati didžiausia problema. Jie dažniausiai dar mėgaujasi tiesiog paprastu buvimu mokykloje. Tikra problema su popamokine veikla yra progimnazijose, kur vaikams labiau rūpi tai, kas vyksta už mokyklos sienų, o mokykla realios, veikiančios ir įtraukiančios alternatyvos jiems pasiūlyti dažniausiai negali. Čia prasideda problemos, kurių liūdnas baigtis girdime per žiniasklaidos priemones.
Naujoji sostinėje diegiama sistema turi šansą sukurti mokyklą, kurioje vaikai nuoširdžiai norės būti net ir išėję iš pradinės mokyklos. Tai būtų tikras proveržis ir tikras pasiekimas. Jei vaikai susiformuotų ir išsineštų jausmą, kad mokykla yra ta vieta, kurioje ne tik visomis prasmėmis saugu, bet ir įdomu, gera. Taip pavyktų sutraukyti tą ydingą ratą, kai paauglius augina gatvė ir jos džiunglių taisyklės. Jei pavyks atrastą laiką užpildyti prasmingomis veiklomis, tikėtina, kad po 5 metų jau matysime pirmuosius teigiamus rezultatus.
Linas Slušnys yra vaikų ir paauglių psichiatras.
