Kaip čia visi patikėjo, kad mokytojai nieko nemoka, tik mokyti, ir kad be mokyklos jie pražus. Mes be jų pražūsime greičiau. Mokytojas – universali profesija. Jie – universalūs. Jie išmano istoriją ir geografiją, chemiją ir fiziką, biologiją ir matematiką. Mokslą ir meną. Psichologiją ir pedagogiką. Tas, kuris moka mokyti, sugeba suprasti ir aiškinti.
Pastebi, kas ne taip, žino, kaip reikia geriau, pažįsta ne tik daiktus ir reiškinius, bet dėsnius, principus ir tendencijas. Jie moka ne tik kalbėti, bet ir klausyti, jie sugeba užjausti, jie gali drąsinti ir guosti. Priminti žmogui, kad jis yra daugiau, nei žino apie save. Įtikinti, kad jis gali daugiau. Jie gali viską: gali dirbti taksistais, bandelių kepėjais, pardavėjais, žurnalistais, psichologais. Jie gali dirbti privačiai – mokytojais už atlyginimą.
Jei dabar jie gauna už vieną pamoką su 30 mokinių – 7 (taip, stebėkitės, gailėkitės, juokitės – septynis) eurus, tai už pamoką su vienu mokiniu jie gali gauti 30.
Kaip čia atsirado tradicija vaizduoti juos pavargusius, nelaimingus, nepatenkintus ir nedirbančius. Įtariu, kad gausybė žmonių paskutinį kartą buvo mokykloje, kai šoko išleistuvių valsą. Baigė mokyklą, atsiduso, užtrenkė duris – ir daugiau nesidomėjo, kas ten vyksta. Bijojo, kad tik nereikėtų vėl iš naujo pradėti mokytis. Baigė – ir gana. O mokytojai pasiliko. Jie prisitaikė. Susitaikė su mažais atlyginimais, nenormuota, neapibrėžta darbo diena. Didžiuliais krūviais.
Jei dabar jie gauna už vieną pamoką su 30 mokinių – 7 (taip, stebėkitės, gailėkitės, juokitės – septynis) eurus, tai už pamoką su vienu mokiniu jie gali gauti 30
Kai, pavyzdžiui, dėstai istoriją penktoje, šeštoje, septintoje, aštuntoje ir dešimtoje klasėje. Reiškia, rytoj turėsi penkias skirtingas pamokas iš įvairiausių istorijos laikotarpių – nuo Antikos, per Viduramžius, iki Naujausių laikų. Ir išmanyti reikės to laikotarpio politiką, teisę, religiją, meną ir filosofiją. O rytoj arba kitą savaitę – turėsi dar penkias pamokas, visai kitomis temomis. Ir kasdien reikės ruoštis toms pamokoms.
Tas pats matematikos mokytojui. Eisi pas penktokus, septintokus, aštuntokus, dvyliktokus: aiškinsi nuo aritmetikos ir algebros iki trigonometrijos. Tada parsineši namo kontrolinius. Jeigu turi šešias klases po trisdešimt mokinių – turėsi ką veikti šeštadienį – ištaisysi 180 kontrolinių, kuriuose – kiekviename po dešimt uždavinių – taigi, laisvalaikiu patikrinsi, kaip mokiniai išsprendė 1800 uždavinių. Ir surašysi į Tamo 180 pažymių.
Ir kaip keista, kad tie mokytojai kovoja net ne dėl gyvenimo, o dėl darbo sąlygų. Jie nori dirbti, tik kažkodėl pageidauja, kad klasėje būtų ne 30, o 24 mokiniai. Kad galėtum kiekvienam mokiniui skirti ne pusantros, o nors dvi minutes. Kad pedagoginiai krūviai būtų nors kiek mažesni. Kad nebūtų tų nesąmoningų smulkiausių darbelių aprašinėjimų. Kad pakaktų 18 pamokų tam nelaimingam etatui. Nes jeigu turi 18 pamokų, tai toms pamokoms reikia ruoštis. Pamokai – nors po vieną valandą.
Suprantama, jeigu pardavėja, kuri dirba 40 valandų, turėtų dar ir namie ruoštis toms darbo valandoms po ištisą valandą – jos darbo savaitė būtų jau 80 valandų. Bet mokytojo panašiai tokia ir yra: jei dirba 24 kontaktines valandas ir ruošiasi 24 valandas, ir dar savaitgaliais ir vakarais taiso kontrolinius, o dar eina į ekskursiją, ir veda klasės valandėlę, o po pamokų kasdien kovoja su supermamytėmis, tai jų darbo savaitė gali būti gerokai ilgesnė.
Pasimelskime, kad jie dar streikuotų. Kad nebaigtų streikų ir neišeitų ten, kur geriau
Ir tada supranti, kad viskas tau yra brangu tik todėl, kad tu pats esi pigus...
Jei dirbi, pavyzdžiui, turėdamas 24 pamokas per savaitę, per mėnesį – maždaug 100 pamokų ir gauni per mėnesį maždaug 500-700 Eur „į rankas“, tai supranti, kad tau už vieną pamoką moka 5-7 eurus ir kad už nieką daugiau tau nemoka – nei už pasiruošimą pamokoms, nei už kontrolinių ir namų darbų taisymą, nei už vadovavimą klasei, nei už popamokinį darbą, nei už tai, kad turi įsirengti darbo vietą...
Ir kad to nematytum ir nesuprastum – tau įveda „etatinio apmokėjimo“ nesąmonę... vat kokia linksma aritmetika...
Jie viską gali, jie prie visko prisitaikė. Jų autoritetą žemino visi, kas tik netingėjo. Jie girdėjo, kad jie blogi, kad jie nemoka mokyti. Dešimtis metų taikstėsi su apkalbomis ir šmeižtu, mažais atlyginimais, neįmanomais krūviais. Išgyveno. Jie laisvai išgyventų ir be mokyklos. Jie viską gali. Išėję iš mokyklos, jie tikrai sugebės prisitaikyti bet kur.
Ne visi bandelių kepėjai, taksistai, šachtininkai, seimo nariai, dantistai ir ugniagesiai gali dirbti mokytojais. Mokytojai gali: jie moka ne tik suprasti ir aiškinti. Jie supranta, kodėl kartais žmonės nesupranta. Jie moka gesinti gaisrus, teikti pirmąją pagalbą, vairuoti, kepti, virti, skaičiuoti, skaityti, kalbėti, rašyti. Jie – universalūs.
Pasimelskime, kad jie dar streikuotų. Kad nebaigtų streikų ir neišeitų ten, kur geriau. Nes tuomet mes turėsime mūsų vaikams samdyti mokytojus privačiai. Tik mokytojų jau nebus. Gali tekti, kaip daraktorių laikais, patiems mokyti savo vaikus. Gal jau einam pasitikrinti, ką prisimenam iš matematikos ir chemijos. Ir pasimokykim istorijos ir geografijos. Gali prireikti.
