Kai atrodo, kad jis arba ji – savo mąstyme remiasi beprotybėmis. Kad specialiai nesupranta „savaime suprantamų“ dalykų. Prisiminti, kad jokių savaime suprantamų dalykų nėra: yra „manaime suprantamos“ ir „tavaime suprantamos“ tiesos...
Aišku, sunku suprasti, kas juos tokius padarė: kas išmokė jį arba ją – nekęsti visų vyrų ir niekinti visas moteris. Kas privertė juos visur ieškoti priešų ir konkurentų (priešių ir konkurenčių). Kodėl jų mėgstamiausia reakcija į bet ką – yra susierzinimas ir pyktis.
Reikia sumalti į miltus ne-tokius ir kitokius – kad visi žinotų, kokiais privaloma būti. Parodyti jiems, kad kitokie yra blogesni, kvailesni. Ne-tokius reikia nubausti.
Nelengva suvokti, kodėl mėgstamiausia jų reakcija – nė nebandyti suprasti. Tarsi pyktis yra savaime suprantamas ir teisėtas. Tartum pyktis leidžia jaustis teisiems: ir todėl tas pyktis leidžia daryti viską. Pyktis tarsi pateisina bet kuriuos veiksmus. Įsiklausykite, kaip jie aiškinasi: kaipgi – jie todėl taip padarė, nes jie jau buvo supykę. Juos kas nors supykdė tyčia, kvailai, specialiai. Jie žinojo, kad reikia būti pasiruošus supykti. Ir štai: rezultatas – iš tikro teko supykti. Išsipildė blogiausios prognozės. Tik gyvenimas jų neužklupo netikėtai.
Jie seniai pasiruošę supykti ant viso pasaulio. Visos valdžios jiems pasakojo, kad per amžius buvo taip pat: visados nuo gilios senovės visur buvo priešai. Visados reikėjo: kovoti, keiktis, stumdytis, bartis, bausti, grasinti ir viską įrodyti savo jėga. Reikėjo ne gyventi, o kautis. Dėl maisto, dėl vietos, dėl laimės, dėl meilės, dėl mokslo, dėl meno, dėl vaikų, dėl ateities.
Ir dabar jie jau žino, kad priešai yra: išorėje ir viduje. Kad priešai nesnaudžia, kad jie tuoj užpuls, kad reikės gintis. Todėl jie galvoja, kol nieks neužpuolė – kad geriausia pulti pirmiems... Todėl reikia tyčiotis iš silpnesnio – kad netaptų stiprus. Reikia sumalti į miltus ne-tokius ir kitokius – kad visi žinotų, kokiais privaloma būti. Parodyti jiems, kad kitokie yra blogesni, kvailesni. Ne-tokius reikia nubausti.
Puikiausius tokio elgesio pavyzdžius rodo vieši asmenys: politikai ir visokių medijų atstovai – tie, kurie yra labiausiai matomi ir labiausiai bijo būti užpulti. Ir todėl jie yra neadekvačiai energingi ir kovingi. Politikai visada yra bekompromisiniai kovotojai (nors politika, kaip žinia, yra susitarimo menas).
Jie pasiruošę susikibti su kuo tik nori, ieškoti pozicijos ir opozicijos, kaltinti visus, dėl nieko neprisipažinti, nieko nepamiršti, dėl nieko neatleisti. Užpulti ir pabėgti. Prisidirbti ir apsimesti, kad nieko nebuvo.
Žodžiu, tai tokie tipai, su kuriais nenorėtum gyventi ne tik viename bendrabučio kambaryje, bet net ir tame pačiame daugiabutyje-daugiaaukštyje. Nes bijotum su jais atsidurti viename lifte.
Šoumenai – greta to, kad labai mėgsta dainuoti iš fonogramų arba pro šalį – nuo scenos dar leidžia sau juokelius apie antrą galą, gali aprėkti publiką ir neleisti jiems valgyti čipsų. Dar jie mėgsta kabinėtis vieni prie kitų ir aptarinėti vienas kito papus, ratus arba mokyti vienas kitą dainuoti ir gyventi.
Tūlas tinklaraštininkas kažkodėl dažniausiai panašus į tokį medžioklinį skaliką, bėgantį kruvinomis pėdomis, garsiai lojantį, pavejantį bėglį ir sulaikantį sužeistą auką – ir kviečiantį savo šeimininką (skaitytoją) – tą nelaimėlį pribaigti. Jie tokie lyg ir budintys visuomenės ir demokratijos sargai, saugantys visus nuo klaidų, randantys, kas apsiriko ir nusidėjo, bet – dažniausiai – tik ir laukiantys apsirikimų ir nuodėmių. Ieškantys aklaviečių, o ne išeičių. Linkę šaipytis, parodijuoti, tyčiotis ir keiktis.
Tokie, kuriems nėra nieko švento. Aišku, visai neblogai, kai žmogui šešiolika metų ir jis nori griauti, burnoti, mojuoti rankomis ir daužytis, nes kitaip dar nemoka aptikti savo vertybių, o senosios vertybės jam įkyrėjusios, kvailos ir neprasmingos. Tik: jeigu žmogui trisdešimt šešeri, ir jis vis dar ieško savęs, užuot ėmęs save ir sukūręs – jeigu jis vis dar niekina jautresnius ir tyčiojasi iš silpnesnių – tai jis gyvena laimingą, bet labai užsitęsusį paauglystės gyvenimą.
Kaip jis pats pasakytų apie kitą tokį patį asocialą – kad jis nelaimingas chamas, nebrendyla arba psichikos ligonis (taip jie patys prasivardžiuoja savo tinklaraščiuose ir tinkluose). Kaip sakyta ir matyta – jie visi smarkiai linkę įžeisti ir įsižeisti.
Koks juokingas, silpnas ir keistas stoikas sakytų, kad jo niekas negali įžeisti. Kad žmogus įsižeidžia visai ne todėl, kad kas nors jį įžeidžia. Žmogus įsižeidžia tik tuomet, kai pamano, kad dėl tokių žodžių ar dėl tokių veiksmų – tiesiog privalu įsižeisti. Jei žmogus nusprendžia, kad reikia supykti ir įsižeisti – tai paima ir supyksta, ir įsižeidžia.
Priešų apsuptyje nėra kada prisiminti paprastų, nereikšmingų, menkų kasdienybės problemų – totalus skurdas, politikos nesąmonės, reformų beprotybės – nutolsta ir pasidaro nereikšmingos.
Aš galvoju, sako stoikas, kad aš pats žinau, kada man ir dėl ko – įsižeisti. Jei esu pasiruošęs neįsižeisti – tai manęs niekas įžeisti negali. Net jei įsižeidžiu – tai nusprendžiu aš pats, o ne kažkas, kas ketina mane įžeisti. Stoikas – ne tampomas ir paruoštas įsižeisti žaisliukas. Ne prisukamas mechanizmas – sugalvotas – kad pyktų, urgztų ir kąstų. Stoiko neužsiundysi kaip šunies. Stoikas ims ir neįsižeis, nors visi kalbės, kad jau laikas visiems įsižeisti.
Gal tie, kurie gąsdina ir baugina, tie visi nelaimių pranašai ir priešų išradėjai, tie veikėjai – gal yra visų geradariai, sanitarai, gelbėtojai ir padėjėjai. Kai jie gąsdina grėsmėmis ir nelaimėmis, kai kasdieną ragina budėti, laukti, aiškintis ir kovoti – su menamais baubais ir pasakiškais, mitiniais priešais.
Jie juk padeda mums užsimiršti. Kovoje žmonės gali negalvoti apie gyvenimą. Priešų apsuptyje nėra kada prisiminti paprastų, nereikšmingų, menkų kasdienybės problemų – totalus skurdas, politikos nesąmonės, reformų beprotybės – nutolsta ir pasidaro nereikšmingos.
Priešas žmogui padeda pamiršti save. Jo baimė pavirsta drąsa. Jis supykęs iš baimės ir todėl jis gali padaryti bet ką. Pasimetęs, netikras, gyvenantis siaubo mirksnį žmogus – išsigąsta ir mano, kad reikia pulti pirmam. Reikia save įsivaryti, įsispeisti į pykčio, neapykantos, baimės būseną, kad joje galėtum daryti bet ką. Nes supykęs jis gali būti – drąsus ir nepakaltinamas.
Ak, ta pykčio drąsa. Ta drąsa iš silpnumo ir baimės.
