Įdomu, ar aš irgi būčiau apsvaigusi nuo visų tų vakarėlių aprašymų tabloiduose. Nuo viso šito prižiūrėto kūno ir amžinos jaunystės kulto, nuo būtinos ir neišvengiamos sveikatos reklamos, nuo kosmetikos pasiūlymų ir erotikos patarimų. Nejaugi irgi vaikščiočiau gatvėmis, laukdama, kol mane pakvies į pokalbių šou arba kliedėčiau, kad jau tuojau pateksiu į grožio karalienės rinkimus. Nejaugi svajočiau tapti modeliu ar bent jau modeliuku. Valkiočiausi po naktinius klubus, laukdama, kol mane išsives šokti, o paskui – tiesiai prie altoriaus – užsienietis, būtinai milijonierius. Ar labai džiaugčiausi, jei kas nors pagirtų mano užpakaliuką, plaukus, kojas, nagus ar ką nors intymesnio. Ar triumfuočiau, jei būčiau įvertinta, kaip pirmarūšė, linksma, sveika, problemų neturinti mėsa. Mergina – moteris – laimikis. O gal tas mano svajonių jaunikis kaip tik ir būtų mano laimikis.
Kažkodėl man atrodo, kad viešas moters kūno aptarinėjimas yra ne žavėjimasis, o pasityčiojimas ir grynas priekabiavimas. Aš jau nekalbu apie tai, kad visada galima susitikti elementarų chamą, kuris parduotuvės tarpduryje ar tarpuvartėje palydės jus niekinančiu žvilgsniu ir šlykščiai šypsodamasis išvems ką nors panašaus į: „Akiniuote tu, kodėl palikai papus namie. Kodėl tu jų nenešioji kasdien“.
Bet net ir visokie vieši pagyrimai moterų kūnams man atrodo tos pačios rūšies. Gal man tik vaidenasi, bet ir tie pagyrimai kartais skamba kaip pasityčiojimai. Tik įsiklausykite: jei kas nors giria jūsų figūrą, plaukus, šukuoseną, kojas, pirštus ir šlaunis. Sako: jūsų jausmingos lūpos. Graži, sportiška figūra. Jūs sublogusi. Numetėt svorio. Ta suknelė taip gražiai išryškina jūsų apvalumus. Ar nepasijuntate kartais patekusi pas turgaus mėsininką, kuris ruošiasi parduoti savo prekę: „Ponas, prašom – puikus gabaliukas, skanus kąsnelis. Kauliukas, raumenėlis, prie jo – truputėlį lašinukų. Kur jūs matėte, ponas, kad šonkauliukas būtų visai be riebaliuko. Imkite – nesigailėsite“.
Pasaulyje egzistuoja ne tik deimantų fotografai ir vestuvinių fotošopų meistrai. Esu matęs, kaip mėsos fotografas – profesionalas ruošia skerdieną supermarketo lankstinuko reklamai: kaip mėsytė nudažoma, nulakuojama, pripurškiama, kad blizgėtų, spindėtų, kad malonintų ir džiugintų akį. Gal todėl gražiausių misių rinkimai man dažniausiai būna panašūs į gražiausių kumpelių, petukų ir kojelių rinkimus. Į gausybę vos-vos pridengtų – parengtų, paruoštų, seksualinį apetitą žadinančių mėsyčių paviljoną.
Nežinau, kaip jaučiasi pretendentės į karūną: gal kaip tik visiškai aiškiai, natūraliai ir gerai – kai vertintojai seilėjasi, mintyse jas nurenginėdami. Kai apžiūrinėja jas vaizdajuostėje ir vaizduotėje. Kai išbraukinėja viską, kas jose žmogiško, unikalaus, nestandartinio. Netgi – moteriško. Nes svarbiausia čia – ne žmogus, ir net ne moteris. Svarbiausia – susipaprastinti tą būtybę iki funkcijos, pasidaryti tokią patogią, neįkyrią – nei sau, nei kitiems – gyvenimo nekomplikuojančią lėlę. Su trimis malonumų angomis, kaip rašoma reklamoje.
Kažkodėl daug rečiau pasitaiko išgirsti apie kokį vyruką, kad jis įkyrus, o ne iškalbingas. Kad isteriškas, o ne energingas. Kad yra intrigantas, melagis, nevykėlis, neturintis nei skonio, nei vaizduotės. Kad jis ne vyno mėgėjas, o tiesiog – girtuoklis. Kad neturi apie darbą jokio supratimo (nors tikrai – neturi). Vis girdžiu – koks jisai neblogas, ir įsiklausykite: „neblogas vaikinas“ skamba kaip „geras“. Visados randama kažkokių paaiškinimų, pateisinimų, pagerinimų ir pagraudenimų – kodėl jis ko nors nepadarė: tai laiko neturėjo, tai krepšinį per televizorių žiūrėjo. Net ir sveikata jam būna sugedusi dėl daug rimtesnių, nei menstruacijos – priežasčių. Dėl blogo alaus, pavyzdžiui...
Svarbiausia – susipaprastinti tą būtybę iki funkcijos, pasidaryti tokią patogią, neįkyrią – nei sau, nei kitiems – gyvenimo nekomplikuojančią lėlę.
Atvirkščiai, kai kas nors kokia nors proga pagiria moters protą, tai kiekvieną kartą visi atrodo nustebę: „Tu žiūrėk, ji visai logiškai sugalvojo. Atrodė visiška durnė, bet žiūrėk, netikėtai, nesąmoningai ir visiškai atsitiktinai – ją aplankė visai nebloga idėja. Ot, moteriškas protas – nu“. Arba ir vėl – jeigu jau giria – tai tiesiog, kaip funkciją: susitvarko su savo pareigomis, yra dalykiška, sąžininga, tiesiog – paprastai, kasdieniškai, neįdomiai darbšti. Apie viršininką, kuris jau savaitę nesirodo darbe, gali išgirsti atlaidų, pateisinantį, supratingą paaiškinimą: „vėl užgėrė“. Kad šitaip pagarbiai, su tokia užuojauta ir meile, bendradarbiai atsilieptų apie dvi dienas geriančią buhalterę – neteko girdėti.
Keista, bet kaip nebuvo, taip ir nėra – papratimo gėrėtis praeinančių vaikinų kojomis arba šukuosenomis ir su pasigėrėjimu švilpti jiems įkandin. Užkabinėti senukus – irgi neįdomu: iš jų jau tiek kartų pasityčiota, kad dar keli įžeidimai nieko nebepakeis. Ši valstybė jau seniai pripratino juos būti senais: nieko neturėti ir nieko nenorėti. Iš jų tyčiojasi visi, kas netingi – pavyzdžiui, ligoninėje taip ir sako: „Ko gi jūs, senoli, norite, juk esate senas ir nesveikas. Jums mes nebegalime padėti. Mes gydome tik jaunus ir sveikus“. Jokio džiaugsmo pasijuokti iš dieduko.
Bet iš moters pasityčioti – smagu. Pasityčioti – giriant. Aptarinėjant jos papuošalus, rūbus, plaukus, kojas, seksualumą. „Tu šiandien pritrenkiančiai atrodai“. Perrinkinėjant po kaulelį. Aprenginėjant ir nurenginėjant mintyse. Apžiūrinėjant kūną – atskirai nuo žmogaus. Tokios tradicijos – ji moteris. O moteris, kaip žinia, susideda iš makiažo, nagų, krūtinės, kojų ir plaukų. Ai, pamiršau, dar – užpakaliuko. Visi tie dalykai gali būti patiekiami, apžiūrinėjami ir vertinami atskirai. Galima subtiliai pabrėžti, kad ne viskas visur – gerai. Nutylėti apie ausis. Pagyrimams yra auskarai. Apie lūpas galima pasakyti, kad puikūs – lūpų dažai. Porą žodžių apie suknelę – kuri per smarkiai išryškina. Pagyrimai karoliams, nes kaklo jau nepaslėpsi.
Ir šiaip – tos merginos turi tik dvi galimybes: arba jos yra kažkieno – to raumeningo vaikino, kuris taip ir sako – „jinai yra mano – ir jos čia neaptarinėsit“, arba – vargšės – jos yra niekieno. Kad jos yra „savo“, tas niekam negali ateiti į galvą. Ir jeigu ji – niekieno, ji tuojau tampa apžiūrų ir įvertinimų objektu, aukciono preke, mėsa. Ji dabar yra grobis. Ją galima vertinti, apkalbinėti, užkabinėti, nužiūrinėti, mintyse nurenginėti. Šiaip tai jos gal ir nereikia: namie ir taip pilna tų moterų. Bet su tom merginom – panašiai kaip su grybais: namie primarinuota trejiems metams į priekį, bet jeigu jau guli ant tako – tai kaip praeisi, nenuskynęs. Negi paliksi. O mergina – kaip grybas: ji – niekieno, stovi gatvėje, nemokamai, ir atrodo, kad nori būti įvertinta.
Ir kaip nesušvilpti jai, kaip nepakviesti į pokalbių šou arba į misių konkursą. Na ir kaip jos nenurengti – bent jau vaizduotėje. Kaip nesučepsėti taukuotomis lūpomis. Juo labiau, kad žinai: jei pagirsi jos plaukus ir užpakaliuką – ji tikrai neduos tau ausų. Jeigu praeidamas grybštelsi ją riebaluotomis sudrėkusiomis rankomis – ji garantuotai nepakvies policininko. Pasišlykštės, bet nutylės. Ankštame troleibuse prisiglausi prie jos, prisispausi ir tau sukietės. Ir tuomet tau niekas nesutrukdys pasakyti jai komplimentą, nesvarbu – apie akis ar apie ausis. O jai – gal netgi patiks. Pamanys – aha, patinku, tai gal dar kam nors patiksiu. Tau jos nereikia, tau ji gal net nepatinka. Bet ji – silpnoji grandis. Ji – ne savo. Ji – niekieno – ir todėl gali būti, kad tavo...
Pabaigai priklijuosiu čia vieną anekdotą. Pasiskolinau jį iš veidaknygės. Tik čia svarbus ne pats anekdotas, o tai, kad jis niekam nejuokingas. Būna anekdotai – juokingi moterims apie vyrus, būna vyrams – apie moteris. Apie blondines – juokingi visiems, net blondinėms. O šį anekdotą, kaip socialinį eksperimentą – aš jau pasakojau įvairiausiose vyriškose kompanijose – ir jis nepatiko nė vienam iš mano draugų. Keista, bet nepatiko ir mano draugų draugėms. Taigi:
„Sėdi vakare prie televizoriaus arba kompiuterio porelė – vaikinas ir mergina. Vaikinas ir sako: gal pažiūrėkime šįvakar ką nors juokingo. Mergina apsidžiaugusi pritaria: žinoma – galime žiūrėti į tavo pilvo presą“.
Štai šitaip. Kažkodėl ir man visai nejuokinga.
