Tik: tuomet pačios normaliausios yra vidutinybės. Neturinčios nieko ypatingo, nieko savo, nieko išskirtinio, nieko nepriimtino kitiems. Tokios – visiškai, labai, neapsakomai, neprilygstamai – vidutiniškai normalios ir visiems patinkančios būtybės. Kurias reikia dėti prie žaizdos arba vartoti prieš miegą. Būtinai – su prezervatyvu. Kad viskas būtų kaip reikia: kaip visada ir teisingai.
Kai norima kažką apibūdinti, tenka formalizuoti. Priimti tam tikrus kriterijus – pagal kuriuos teks vertinti, klasifikuoti ir apibrėžti. Ir tuomet kriterijai ir normos gali smarkiai išsiskirti. Pagal vienus statistinius parametrus žmonės gali pasirodyti turtingi, pagal kitus – vidutiniškai nuskurdę. Tokie gražūs, protingi, gražiai aprengti ir laimingi – pagal kitus kultūrinius standartus – nelabai.
Pasikeitus matavimo vienetams – viską išmatuoti galima daug teisingiau. Padidinus užterštumo normą, galima pasiekti, kad užterštumas išnyktų. Myliomis viskas arčiau. Svarais viskas sveria daugiau. Kruopos visai nepabrangtų, jeigu būtų pardavinėjamos maišeliuose ne po kilogramą, o po 800 gr. Kai pamiršti, kad čia eurai, o ne litai – viskas atrodo nepabrangę. Viskas kainuoja centus. Gaila, kad ne tuos centus, o kitus. Tik alga – kažkodėl sumažėjusi. Gaila, kad gyvenime nebūna vidutinio atlyginimo, kaip ir vidutinio lietuvio. Statistinė alga ir statistinis lietuvis atrodo visai neblogai.
Kai pamiršti, kad čia eurai, o ne litai – viskas atrodo nepabrangę. Viskas kainuoja centus. Gaila, kad ne tuos centus, o kitus.
Nemandagūs, nesveiki ir neprotingi yra tie, kurie neatitinka kažkieno mandagumo, sveikatos ir proto standartų. Suprantama, kad vienų normų šalininkai kitų normų vartotojus vadina ne-normaliais. Dažniausiai – be pykčio, be patyčių, visai paprastai: tiesiog – neatitinkančiais jų normų.
Tiesa, tokie įvertinimai ne visada skamba taip neutraliai. Įsiklausykite, kai kas nors byloja: „Toje šeimoje – visi nenormalūs“. Arba – nustemba: „Tie menininkai – tiesiog nenormalūs“. Tavo draugės šuo nieko nedaro, tik šokinėja tau ant galvos ir visą laiką graužia tavo kojas, todėl svečiuose tu turi sėdėti su kepure ir susikėlęs kojas ant stalo.
Ir tuomet – neduok Dieve, silpnybės akimirką tau pačiam išsprūsta, ir tu pasakai savo draugei: „Tas tavo šuo – visai nenormalus“. Iš spengiančios tylos tu staiga supranti, kad tarp jūsų atsivėrė neįveikiamos dvasinės tuštumos, susiformavo moralinės barikados, išryškėjo estetinės prarajos, ir nuo šiandien jūsų kulinarijos vadovėliai gulės atskirai. Supranti, kad yra du nepataisomi dalykai: „Nutrūkusi Styga“ ir „Nutrūkusi Draugystė“.
Šunų ir kačių šeimininkai nemėgsta žmonių, kurie nemėgsta šunų ir kačių. Ir atvirkščiai, jeigu žmonių pomėgiai sutampa, jie – vieni kitiems – malonūs. Argi tau norėtųsi susitikti tokį nenormalų ir neformalų – nepatogų, nesuprantamą, kitokį. Kuris visą laiką primintų, kad tu pernelyg normalus.
Kaip atrodytų, jeigu tu suriktum: „užsičiaupk“ – tam, kuris net išsižiojęs – su tokia meile ir susižavėjimu – klausosi tavęs. Į ką būtų panašu, jeigu tam, kuris seilėjasi ir nepaliaujamai giria tave, skaitydamas tavo eilėraščius – pasakytum: „patylėk, atsibodai“. Jeigu tu būtum veidrodis, o tavęs klausinėtų: „veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausias.“ O tu atrėžtum: „Pasitrauk, tu užstoji man vaizdą.“
Taip negalima, taip – nenormalu. Reikia džiaugtis ir girti vieniems kitus. Reikia mylėti, bet tik tuos, kurie patogūs, švarūs, geri, reikalingi. Mums reikia tokių, kokių reikia. Jiems patiems – jų pačių – nereikia. Jie – ne savo, ne sau, bet – savi.
Nenormalūs yra tie, kurie yra ne „mūsiškiai“: jie yra kitokių pažiūrų, svetimų religijų, neteisingų partijų, nesuprantamų menų ir klaidingų mokslų atstovai. Jie balsuoja ne už tuos, kurių jums reikia, išsirenka neteisingus ir kvailus prezidentus, nebijo rusų ir juokiasi ten, kur turi būti liūdna ir baisu.
Visai kitokie yra normalūs. Jie laiku eina miegoti, jie nežino to, ko nereikia žinoti, ir supranta, su kuo valgoma druska. Kas svarbiausia, jie patys žino, kad jie yra normalūs. Jie turi tik keletą trūkumų: kažkodėl jų puodai yra apvalūs, o šaldytuvai – keturkampiai. Kaip jie nepagalvoja, kad keturkampių puodų į keturkampį šaldytuvą sutilptų daug daugiau.
Nenormalūs yra tie, kurie yra ne „mūsiškiai“: jie yra kitokių pažiūrų, svetimų religijų, neteisingų partijų, nesuprantamų menų ir klaidingų mokslų atstovai.
Žmonėms patinka tie, kuriems jie patinka. Normaliems patinka normalūs. Jie gali stoti į tą pačią partiją, jie važiuoja atostogauti kartu, jie mėgsta žavėtis tais pačiais filmais, keistis knygomis ir žiniomis. Net įsimylėti yra patogiau tokį patį, kaip ir tu – normalų.
O, jeigu ir žmona būtų normali. Tuomet nereikėtų derintis prie naujų taisyklių. Netektų naktį atsibudus kalbėtis apie filosofiją arba ginčytis dėl literatūros. Nereikėtų bartis dėl degtinės. Tartis dėl kulinarijos. Kovoti dėl miegamojo ar svetainės spalvų. Nereikėtų keisti savo kultūrinių įpročių.
Galėtumėt vienas iš kito skolintis akinius, žirkles, dviračius, batus ir šukas. Būtų patogu ir lengva. Visiškai sutapus jausmams ir normoms – beliktų tik mylėti, tik sutapti, tik supanašėti. Pajusti sielų bendrumą. Susilieti. Išnykti vienas kitame... Sudrėkti svajonėse. Atsipalaiduoti komforte. Susileisti patogumuose. Tiesiog – išnykti... Gal tik suknelių vakarėlyje nereikėtų apsirengti tokių pačių...
Jeigu kartais pagalvojate, kad esate nenormalūs, vadinasi – dar esate.
Jeigu jūsų seniai neaplankė šita mintis, gali būti, kad – jau: kad jūsų jau nėra, kad jūs jau išnykote...
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Pliaukštelėti tam, kuris pliaukštelėjo
