Tarkime, kad mums rūpi apsaugoti mokytojus ir mokinius ir kaip įmanoma ilgiau išsaugoti kontaktinį mokymąsi pandemijos sąlygomis. Nors kartais atrodo, kad visa tai niekam nerūpi. „Bus kaip bus, tebūnie“ ir „Mokslo metams pasiruošta“ – tokios skirtingos frazės, o skamba, kaip visada, visiškai vienodai. Niekas nepadaryta, nes manoma – kad vis tiek kaip nors bus, nes negali būti, kad niekaip nebūtų. Svarbiausia – tikėti ir laukti, kad gėris vis tiek nugalės, o blogiui baigsis blogai – kaip pasakose arba Holivudo filmuose. Ne pirmas kartas, viskas pasidarys savaime. Nekelkim panikos.
Kalbėsiu apie savo miestą, Vilnių, kitiems miesteliams tokie pasvarstymai – gal neaktualu.
Seniai buvo aišku, kad trisdešimt mokinių negali mokytis dvidešimties kvadratinių metrų nevėdinamoje klasėje. Niekada negalėjo, bet kažkaip galėdavo, o karantino sąlygomis būtinai turėtų negalėti: išbūti 8 valandas be oro tokioje ankštybėje jokios sanitarinės normos neleidžia, jau nekalbant apie tai, kad tokioje klasėje atstumai tarp mokinių yra ne metrai, o tik centimetrai. Prisiminkite, kaip smagu būdavo sėdėti viename suole – man pasisekė, nes mano suolo draugas mokykloje buvo kairiarankis, todėl mudviejų parkeriai išlaikydavo pagarbų atstumą diktanto metu ir nesusidurdavo ore.
Pandemija yra puiki proga nors ką nors pakeisti: reikia dalinti klasę į dvi dalis. Viena grupė mokytųsi nuo 8 iki 12 valandos, kita – nuo 12 iki 16 valandos. Dvi pamainos iš bėdos pasitaikydavo ir mano laikais – man labai patikdavo mokytis popiet, bent išsimiegodavau, kaip žmogus, ne kaip mokinys.
Pandemija yra puiki proga nors ką nors pakeisti: reikia dalinti klasę į dvi dalis. Viena grupė mokytųsi nuo 8 iki 12 valandos, kita – nuo 12 iki 16 valandos.
Tokiu būdu vienoje klasėje (Vilniuje) mokytųsi ne 30 mokinių, o, pavyzdžiui, 12–15. Jau būtų galima pagalvoti apie šiokius tokius atstumus tarp mokinių. Atstumai yra gerai: neseniai buvau premjeroje Klaipėdos dramos teatre, tai net nustebau, kad parduota buvo gal tik trečdalis bilietų: buvo net nejauku – kairėje ir dešinėje, priekyje ir už nugaros – niekas nekosėjo, nečiaudėjo, nekvėpavo į pakaušį, nebaksnojo manęs alkūne, nekomentavo įvykių ir nebrazdino saldainių popierėlių. Aišku, kad mokytojams diena šiek tiek pailgėtų, aritmetiškai – reikėtų dvigubai daugiau mokytojų. Todėl pamokų skaičių mokiniams reikėtų sumažinti per pusę – per dieną būtų keturios pamokos vienai klasės grupei, ir keturios – kitai. Geriau mažiau, bet geriau. Geriau mažiau, nei niekaip (jei visi užsikrės ir susirgs). Mokymo kokybė ir efektyvumas padidėtų mažiausiai du kartus, nes neįmanoma normaliai mokyti trisdešimties žmonių vienu metu. Penkiolika – irgi nelabai, bet tikiu, kad efektyviau nei trisdešimt. Čia mano nuomonė. Nors kai kam vis dar atrodo, jog efektyviausia yra mokyti vienu metu kokį 100 žmonių, o gal net ir organizuoti mokymą stadionuose – vienas mokytojas galėtų iš karto apmokyti dešimt tūkstančių mokinių.
Srautų suvaldymą irgi galima bent pabandyti išspręsti. Mokiniai vieną dieną turėtų mokytis vieno – to paties dalyko, pas tą patį mokytoją: pavyzdžiui, pirmadienį – matematika (4 pamokos iš eilės), antradienį – gimtoji kalba ir literatūra, trečiadienį – istorija, ketvirtadienį – gamtamoksliai, penktadienį – menai... Tvarkaraštis – labai apytikslis, svarbiausia – idėja, kad mokytojas ateina, dirba toje pačioje klasėje (grupėje) su tais pačiais mokiniais. Mokiniai nesiblaško po skirtingus kabinetus, mokytojai irgi nelaksto koridoriais – nuo vienų prie kitų. Jokių bendrų pusryčių ar pietų pertraukų, jokiu bendrų grupinių sektantiškų ar religinių maisto vartojimo susibūrimų.
O dabar – galime grįžti į realybę: rugsėjo pirmoji dar laaabai toli, visokie tokie pasvarstymai – kaip pasiruošti, apsisaugoti, kaip ką nors padaryti, pakeisti, o gal tuo pačiu – pandemijos dėka – pagerinti mokymo procesą, sužmoginti jį, priartinti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų – yra fantastiniai ir neįmanomi. Rašau, ir kažkoks beviltiškumas vedžioja mano plunksną: niekas nepasikeis. Žinau, kad Švietimo Procesas – tai šventas Petras – Uola, o Ministerija – šventa karvė. Kaip bus – tebūnie. Nieko daryti nereikia. Niekada nedarėm, mūsų seneliai ir tėvai nieko nedarė – kaip buvo – taip tebūnie per amžius. Dar ne tokių kataklizmų teko mums pajusti, ne tokių priespaudų iškentėti.
Iškentėsim ir dabar: mes negalėsim, bet nugalėsim. Amen.
