Panardinti į alkoholį – žmonėse sustiprėja seniai pamiršti sugebėjimai draugauti, juokauti ir demonstruoti jausmus. Vyne atsiskleidžia talentai rašyti, deklamuoti ir kritikuoti poeziją. Šampanas išryškina įgimtus šokėjų gabumus. Konjakas padidina melancholiją ir asmenybės polinkį į meilės nuotykius. Pasinėrę viskyje beveik visi tampa keliautojais, nuotykių ieškotojais ir kaubojais. Lygiai taip ir karštyje atsiskleidžia ir suveši visos mūsų viltys ir baimės, tikėjimai ir nusivylimai, vidinės nuojautos ir – svarbiausia: sugebėjimai daryti išvadas.
Karštyje žmonės tampa psichologais ir patarėjais, kritikais ir politikos analitikais. Visi mes studijavome tiksliuosius mokslus pradinėje mokykloje ir puikiai išmokome abstrahuoti ir apibendrinti: žinome, kad panašiomis aplinkybėmis atsitinka panašūs dalykai, o labai panašiomis sąlygomis – įvyksta labai panašūs reiškiniai.
Tas, kas žino, kad tuoj bus blogai – o vis dar neblogai, neblogai ir neblogai – vien nuo to gali pasijusti blogai.
Jei pavyktų sukurti tas pačias sąlygas – visados gautume tą patį. Karštyje staiga visi supranta: jeigu pasisektų viską apskaičiuoti – taigi galėtų viską žinoti: jie galėtų žinoti ne tik, kas buvo ir kas yra, bet puikiausiai atspėtų, kas bus. Karštis išlaisvina žmonėse glūdinčius sugebėjimus nustatyti ir numatyti priežastinius ryšius, tendencijas ir dėsnius. Dar daugiau – kai kuriuose atsiskleidžia talentas prognozuoti ir pranašauti.
Net ir karštyje į visas pranašystes apsimoka žiūrėti su tam tikra distancija: tarkime, kad yra žmonės, kurie žino apie rytdieną – taigi, turi rytdienos žinių. Deja, bet tas faktas, kad rytdienos žinias jie žino jau šiandien – tas žinias paverčia nebe rytdienos, o šios dienos žiniomis.
Verta pagalvoti ir apie tai, kad visos pranašystės dirba savo darbą – pati prognozė gali turėti įtakos numatomam reiškiniui, netgi tapti to reiškinio priežastimi. Jei kas nors tiki sapnininkais, tai žino, kad visi, kurie sapnavo spanguoles, – verks. Toks žmogus, susapnavęs spanguoles, visą dieną slankios nelaimingas, kol galų gale vakare apsiverks. Ir tuomet su palengvėjimu atsidus: juk sakiau, kad verksiu.
Dramaturgijos klasikas rašo, kad pakabintas ant sienos šautuvas trečiame veiksme būtinai iššauna. Tas, kas mano, kad tuoj reiks į pogrindį – nueina į pogrindį ir džiaugiasi: juk sakiau, kad laikas. Tas, kas žino, kad tuoj bus blogai – o vis dar neblogai, neblogai ir neblogai – vien nuo to gali pasijusti blogai. Tą, kurs ruošiasi karui, o karo nėra ir nėra – gali apimti karingas nusivylimas. Ak, kaip norisi paieškoti priešų tam, kuris žino, kad priešai tikrai yra, tik vis kažkodėl slepiasi ir nesirodo.
Aišku, kad nėra smagu gyventi, nuolat galvojant, kas gali atsitikti. Pradžioje keistai atrodydavo perspėjantys užrašai Londono baruose: „Watch your glass“ – „saugok savo stiklą“. Eidamas parūkyti, nepalik gėrimo ant stalo, kad kas nors be tavo žinios tau ko nors neįpiltų.
Sako, kad taip atsitikdavo merginoms, kurios sugrįžusios iš tualeto ir atsigėrusios iš stiklo staiga pasijusdavo bejėgės ir beviltiškai girtos, ir tuomet visados atsirasdavo keli vaikinai, kurie paslaugiai išvesdavo jas už parankių ir nusiveždavo jas globoti į savo namus.
Sako, kad taip atsitikdavo ir vyrukams, kurie parsivežę iš baro jaunas merginas, nuo pirmo stiklo prarasdavo sąmonę, o ryte nerasdavo nei merginų, nei piniginių.
Dar labiau gyvenimo baruose reikėtų priminimų, kurie perspėtų: „Watch your brain“ – „saugok savo galvą“, kad atsipalaidavus, palikus be priežiūros savo galvą, tau nežinant, kas nors neužpudrintų tau smegenų. Kad staiga, gavęs į galvą dozę žinių, tiesos ir drąsos, pasijustum teisus, suprantantis ir analitiškas. O tuomet kas nors už parankių nusivestų tave pas save – nesvarbu, į partiją ar tiesiog į gyvenimą, kur tu jaustumeisi viską žinantis ir laimingas.
Kol rašai, jau jauti, kad kažkas atvėso. Gal nebūtinai gamtoje, gal – tiesiog galvoje, kambaryje ar kompiuteryje. Kaip gerai, kad prisimindamas karštį, tu gali išsiblaivyti. Pamatyti save – išsižiojusį, jauną, aistringą, nekaltą. Žinantį, teisų, teisingą. Nesuprantantį, kad ne tik ateitis, bet ir praeitis gali būti nenuspėjama.
Tereikėtų sužinoti truputėlį daugiau – ir tavo praeitis pasikeistų. Tu suprastum, kad buvo ne taip, oi, ne taip, kaip atrodė, kad buvo. Tu suprastum, kad karštyje – viskas taip pat. Kad kalta visai ne degtinė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Apatiniai išsilavinimo drabužiai
