Nedarykite cirko Rugsėjo pirmąją. Nesurinkite visų virusų į vieną vietą. Mokslo virusais keistis būtų visai neblogai, bet čia ne tas atvejis, ne tas laikas ir ne ta vieta. Blogiausiu atveju, jeigu niekaip negalime apsieiti be ceremonijų –– organizuokime ritualą mokyklos stadione dviem arba trim arba keturioms pamainom: pirmokėliai (atskirai), pradinukai, 5-8 klasės ir gimnazistai – atskirai. Nuo 9, 10 nuo 11 ir nuo 12 valandos. Direktoriui reiks pasakyti keturias kalbas – pageidautina – nesikartojant.
Jeigu jau namuose nėra kur dėti vaikų, nes reikia jais kažkaip atsikratyti, tai pamokas reikia organizuoti visai kitaip. Juo labiau, kad jau seniai išaiškėjo, jog bandymas mokyti 30 žmonių vienu metu 20-ties kvadratinių metrų plote – yra nesąmonė, melas ir apgavystė. Nuotolinis mokymas tai parodė visu gražumu. Su trisdešimčia žmonių vienu metu bendrauti yra neįmanoma. Jeigu netikite – pabandykite patys. Tai neįmanoma fiziškai, teoriškai, morališkai ir metodiškai. Tokiomis sąlygomis vieni gali apsimesti, kad moko, o kiti gali tik imituoti, kad mokosi.
Mano pasiūlymai:
1. Pradinukams tai įprasta, bet ir vyresniems - vienai klasei visą dieną pamokos turi vykti vienoje patalpoje – be jokių išimčių tiksliesiems ar kalbų mokslams. Tai reiškia, kad tą dieną vienos klasės mokiniai gali mokytis tik vieno dalyko ir dirbti tik su vienu mokytoju. Tai labai paprasta: pavyzdžiui: pirmadienį – matematika, antradienį – istorija, trečiadienį – lietuvių kalba, ketvirtadienį – chemija, penktadienį – kalbos. Kitą savaitę – analogiškai – likę penki dalykai. Čia tik apytiksliai, bet idėja galėtų būti tokia. Viena diena – viena klasė, vienas mokytojas.
2. Klasės neįmanomai didelės – ir ne tik ta prasme, kad jose neįmanoma išlaikyti distancijų. Mokiniai viename suole sėdi ne dviejų metrų ir net ne vieno metro atstumu, o dvidešimt centimetrų vieni nuo kitų. Net nebandykite jų išlaikyti visą dieną su kaukėmis. Net nesvajokite, kad jums pavyks pertraukų metu suvaldyti mokinių srautus – kad jie nesusitiktų ir nebendrautų.
Tokiose klasėse vis tiek niekada visi nesimokė, nes mokytojas negali dirbti su 30 mokinių vienu metu. Todėl – kaip gerai, kad atėjo virusas: jis parodė, kad laikas visiems dalykams dalinti klases į grupes – daugiausia 15 mokinių. Ne tik, kaip įprasta – kažkodėl - užsienio kalboms ar tikybai ir etikai, bet ir matematikai, chemijai, istorijai ir lietuvių kalbai, biologijai ir visiems kitiems dalykams. Visiškai neaišku, kodėl užsienio kalbos galima mokyti tik pusę klasės, o mokant matematikos vienu metu reikia būtinai viename kambaryje surinkti 30 žmonių. Tai reiškia, kad mokiniai, suskaidyti į grupes, su kaukėmis, per dieną galės turėti daugiausia – 4 pamokas. Tegu mokytojas dirbs su viena, ne daugiau, kaip 15 mokinių grupe – nuo 8 iki 11, su kita grupe – nuo 11.30 iki 14.30. Mokykla veiktų, kaip senais laikais – dviem pamainom. Jeigu atrodytų, kad keturių pamokų per dieną, sėdint su kauke – per mažai, galima prisiminti, kad mokyklos kadaise dirbdavo ir šeštadieniais. Arba sumažinti dalykų apimtis. Senas lozungas: geriau mažiau, bet geriau. Toks klasės padalinimas į grupes ir dalyko apimties mažinimas pravers ateityje, kai vis tiek teks pereiti prie nuotolinio mokymo. Tuo pačiu reikėtų sumažinti ir dalykų programų apimtis. Dabar kaip tik lygiagrečiai vyksta programų pertvarkymo procesas.
Amerikos mokyklos ir koledžai, kurie atsidarė rugpjūčio pabaigoje – jau užsidarė.
3. Išjungti mokyklų skambučius. Skamba šventvagiškai, bet tikrai nebūtina visiems pradėti pamokas vienu metu. Nebūtina visai mokyklai tuo pačiu metu daryti pertraukas ar užkandžiauti. Nebent manome, kad reikia visiems kartu, visai bendruomenei – atlikti kažkokias religines apeigas. Atskira, uždara klasė, su vienu mokytoju – gali turėti savo tvarkaraštį. Pamokas galima ir reikia pradėti skirtingu laiku: galima nuo 8 ir nuo 8.30, ir nuo 9 valandos.
Svarbiausia įveikti stereotipą, kad ir toliau turi būti taip, kaip buvo, nes taip kaip buvo, jau nebebus niekada. Tikrovei keičiantis, turime ir mes pasikeisti, o ne bandyti tikrovę įsprausti į senus rėmelius. Gal ir banalus pavyzdys, bet mūsų kaimynai latviai pačioje nepriklausomybės pradžioje, bent jau taip oponuodami sovietinei sistemai – savo pamokas sutrumpino iki 40 minučių. Ir pasaulis nesugriuvo. Kodėl pamoka turi tęstis 45 minutes, ir kodėl tai yra būtinai – neturiu atsakymo į šitą klausimą.
Liko savaitė apsispręsti. Jeigu ateisime į mokyklas – taip, kaip buvome įpratę ateiti, jeigu manysime, kad nieko nedarant - viskas savaime bus gerai – „kaip nors pasibaigs“, po savaitės ar dviejų – mokyklas teks uždaryti visai ir ilgam. Amerikos mokyklos ir koledžai, kurie atsidarė rugpjūčio pabaigoje – jau užsidarė. Jeigu norime dar kurį laiką pasimokyti „gyvai“– ir pasimokyti, kad galima gyventi kitaip – reikia nors trumpam pabandyti gyventi kitaip. Gal ir mokykloje galima ko nors išmokti. Todėl kreipiuosi į visus, kuriems būtina įveikti baimę – mokytojus, direktorius ir mokinius. Svarbiausia - nebijoti savęs, nes ministerijos jau seniai laikas nebijoti ir gal net ją pamiršti. Tegu ji dirba kaip yra įpratusi - pati sau.
Nes tos mokyklos ir mokiniai, mokytojai ir direktoriai visą laiką tik trukdė ministerijai ir kėlė jai galvos skausmą. Ir ji niekaip nežinojo ir nesugalvojo, ką su jais daryti. Tegu pailsi nuo mokyklų ir mokinių.
