Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą: aš žvelgiau į jautieną, o ji spoksojo į mane. Po kurio laiko jautiena išsiviepė ir iškošė: „aš tau esu per brangi“. Ji nenorėjo manęs įžeisti. Jai atsibodo visokie apsiseilėję, ją apžiūrinėjantys, bet jos neįperkantys tipai. Jos dėka aš staiga supratau, kad ne ji per brangi, o aš – jai – per pigus. Jei mane, mano darbą kas nors pirktų brangiai, tuomet aš būčiau brangus, o jautiena man būtų pigi.
Nusivylęs savimi – nutoldamas smulkiu poetiniu žingsneliu, iš nevilties, iš sužeisto savo visavertiškumo jausmo dar mestelėjau tai įžūliai jautienai: „mano močiutė tave vadindavo kArviena“. Nubėgdamas akies krašteliu pastebėjau – jautiena ir toliau šypsojosi savo mėsinga burna – paniekinančiai, smerkiančiai – pergalingai, o gal ir abejingai...
Jos dėka aš staiga supratau, kad ne ji per brangi, o aš – jai – per pigus. Jei mane, mano darbą kas nors pirktų brangiai, tuomet aš būčiau brangus, o jautiena man būtų pigi.
Prisiminiau auksinius laikus, kai mes su draugu valgėme Visbyje Gotlando avieną – po 20 Eur/kg. Tai buvo reto ypatingumo, skanumo ir grynumo produktas. Buvo Velykos, o mes tą dieną buvom katalikai – leidome sau sudoroti mažą avinėlį.
O dabar – štai – ir mano tėvynėje kažkas pakėlė jautienos kainas į debesį. Kas pakėlė, numaniau – žinojau iš ekonomikos – kad kainas kelia pirkėjai. Reiškia, buvo mėgėjų-pirkėjų, kuriems tokia brangi jautiena buvo reikalinga, įperkama ir įkandama. Kas numušė mano kainą – irgi maždaug supratau: kad nebuvo mano darbo pirkėjų ir todėl šitoje laisvoje rinkoje (lietuviškai – laisvame turguje) – mano darbas pasidarė pigus ir aš pats tapau beveik niekam nereikalingas.
Kai vairuoju per Austriją ir sutinku kokį sunkvežimį lietuviškais numeriais – iš įpratimo beveik apsidžiaugiu. O dar jeigu pamatau, kad ant jo užrašyta „Vivi“ arba „Čiči“ – mane apima netikro pasididžiavimo jausmas.
Pamatęs, kad ir vėl mes eksportuojame, suprantu, kad toje netikrų krabų gamybos imperijoje viskas gerai ar bent jau visai neblogai. Vėl jis veža dirbtinius krabus tikroms austrėms. Vėl tas krevečių skonio burtininkas, gavęs 7 milijonų pelną, sumokės į mano valstybės iždą kokius 200 000...
Na, jeigu mokėčiau naudotis kalkuliatoriumi, tai suskaičiuočiau, kad jo mokesčiai sudarys apie 3 procentus pajamų. Pradėčiau galvoti, kažin, kodėl mano mokesčiai truputį didesni. Gal todėl, kad aš mažesnis. Kad mūsų – mažiukų mokesčių mokėtojų – daugiau. Ir tuomet – viskas teisingai. Dideli moka mažai, o maži – daug. Tai ir yra lygybė ir teisybė.
Jaučiu ir žinau: tas netikro krabo skonio kūrėjas lengvai pasiteisina, kad joks žemės ūkis, jokia maisto pramonė neišgyvena be dotacijų. O valstybė tokiu būdu jį ir dotuoja – sumažindama jo mokesčius. Taigi, ne tai, kad jiems valstybė kažką duoda, tiesiog neima tiek daug, kiek galėtų paimti mokesčių pavidalu.
Ai, kartais geriau negalvoti, nes jei pagalvočiau, tai suprasčiau, kad tuomet į valstybės kasą mokesčius už sveikatą, švietimą, saugumą, kariuomenę – tenka sumokėti man, nes krabų gamintojai nuo tų mokesčių beveik atleisti. Nes jei mokėtų mokesčius – jiems nei krabų skonis, nei kvapas neapsimokėtų. Tai, ko gero, aš ir esu tas, kuris dotuoja vargšą netikrų krabų kūrėją. Aš jį remiu, kad tas vargšas nebankrutuotų.
Dideli moka mažai, o maži – daug. Tai ir yra lygybė ir teisybė.
Ir tikrai – užsieniams netikro krabo skoniai ir kvapai parduodami pigiau. Kai tie nelaimingi krabai iškeliauja į užsienį, tai visi džiaugiasi mūsų eksporto galimybėmis.
Bet jeigu kiekvienas netikras krabas ir net aštuonkojis yra dotuojamas. Kas, jeigu tie mūsų krabai todėl ir yra tokie konkurencingi (lietuviškai tariant – perkami geriau, nei kitų), kad jie pigesni. O pigesni jie todėl, kad mes primokėjome, kad tie krabai būtų pigesni. Jei tas krabas pagamintas, valstybei primokant (arba sumažinant mokesčius – kas yra tas pats), tai, ko gero, aš dotuoju ne tik krabo gamintoją, bet ir tą austrą arba austrę – kuri tuoj tuoj tą mūsų netikrą lietuvišką krabą sulapnos.
O kodėl mūsų prekės – mums patiems brangesnės – sunku ir numanyti. Netikrų krabų kūrėjai turbūt pasakytų, kad viskam dotacijų neužteko. Ir rinkos per mažos (o, kaip sakėme, mažiukai visada turi mokėti daugiau). Ir kažkas gi turi jiems sumokėti pelnus. Nes jie žino iš anksto, kiek pelno turi gauti, ir jeigu negauna tiek, kiek manė, kad gaus, tai šitą dalyką vadina jau nuostoliu. Viena svarbi įmonė taip ir verkė, kad turėjo 220 milijonų nuostolio. Nes buvo susiplanavusi 400 milijonų pelno, o gavo tik 180. Patys paskaičiuokite.
Ir dabar aš labiausiai laukiu – pavasario. Ir visai ne todėl, kaip jūs pagalvojote. O gal ir todėl, bet ne dėl to: laukiu, kad sutrumpėtų merginų ir moterų suknelės ir sijonai. Nes perskaičiau vieno nusivylusio ekonomisto teoriniame veikale, kad sudėtingiausios ekonomistų interpretacijos ir prognozės labai dažnai sutampa su paprastu, akimi patikrinamu pastebėjimu: kai ekonominė situacija gerėja, toje valstybėje moterų sijonai trumpėja.
Kaip suprantate, laukiu pavasario ekonomikoje. Deja, matant, kokie politikos vėjai ir kokie moraliniai debesys – tas pavasaris gali užtrukti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Drąsa iš silpnumo ir baimės
