Patys pagalvokite – dar visai neseniai buvo paplitusi sena gera tradicija – lupti nepaklusnias ir trukdančias gyventi žmonas. Gavusios į kailį žmonos pasikeisdavo, ir tai būdavo visiems naudinga. Tai ne, kažkas sugalvojo, kad lupti negražu – ir dabar įstatymai nebeleidžia jų ne tik pagaliu, bet net ir kumšteliu paauklėti. Paprotys, aišku, neišnyko, bet neteko savo pozityvios auklėjamosios prasmės, o ir malonumas ne tas.
Savo vaiką tikras tėvas ir gimtoji motina visados – tik gero norėdami – galėdavo kulti tol, kol paversdavo jį žmogumi. Ir ta tradicija jau beveik prarasta – šių mūsų senolių papročių šiandien galima laikytis tik pasislėpus, kažkur kaime, rūsyje ar palėpėje. Ir tai – tą teisingai išauklėtą vaiką dar turi mokyti, kad sakytų, jog niekas nemušė, kad jis pats nugriuvo nuo laiptų ir tiesiai ant grėblio.
Kas galvojo, kad šitaip greitai kažkokie europiniai standartai suvaržys tautiškumą ir laisvę. Išvaikys besijuokiančias protėvių vėles, išniekins šimtamečius papročius ir ilgaamžes tradicijas.
Dabar jau žada atimti paskutinį Užgavėnių šventės džiaugsmą ir malonumą – tyčiotis ir šaipytis iš žydukų ir čigonų per Užgavėnes. Visados protėviai taip darė, ir visi būdavo patenkinti. Na, gal išskyrus tuos, kurie persirengdavo. Juos būdavo galima stumdyti ir iš jų juoktis. Vienok, pajuokavimuose ir pašmaikštavimuose visi žinodavo pasišaipymo saiką: Morė visuomet turėjo būti moteris. Dar betrūko, kad sudegintų vyrą. Net labai norėdami – niekados nesakė, kad ta Morė panaši latvę. Niekas neaprengdavo Morės lenkės tautiškais drabužiais. Sudegindavo kaip savą – gal kitą kartą ir įsivaizduodami, kad tai – uošvė arba kaimynė.
Kaip sakyta, senais laikas viskas buvo lygiai taip, kaip šiandien – ir niekados niekas niekam nekliūdavo. Prie ruso – būdavo, iš kai kurių piliečių pasišaipydavo valdiškoj įstaigoj, kad pliauškia kažkokia lietuviška paukščių šneka. Visi taip ir sutikdavo, kad ta lietuvių kalba ne visai panaši į lakštingalų čiulbėjimą. Atsilygindami lietuviukai pajuokaudavo apie šnypščiančių lenkiškų priebalsių gausą. Visi drauge pasidžiaugdavo, kad jų kalbos vis gražesnės, nei vokiečių, nuo kurios net ausys kraujuoja. Viskas būdavo paprasta ir aišku: visi manė, kad čigonai – vagys, ir todėl laikydavo ranką kišenėje, saugodami piniginę, o jeigu dingdavo arklys – iš anksto žinodavo, kieno tai darbas.
Visokius iškrypėlius vadindavo gaidžiais, moteris – vištomis, o vyrus – kažkodėl ne kuiliais, o daug švelniau – kiaulėmis. Tradicijos lėmė, kad kartais apsivadindavo arkliais arba karvėmis. Tuo, kas nuo senovės buvo po ranka.
Pasitaikydavo varnų, rupūžių ir gyvačių. Gilioje jaunystėje, iki vestuvių, gal praskrisdavo, bet pro šalį – kokia vieniša gulbė, pas kaimyną už tvoros prašuoliuodavo stirna. Bet jau kai suvisam įsigydavo, tai savo mylimą vyrą moteriškė švelnumo akimirką vadindavo diedu, o jis savo žmoną šaukdavo boba.
Verslininkas visuomet buvo tas, kuris įtartinas, nes niekados nežinia, kuo verčiasi. Nepasiturintis buvo – ubagas, o turtingas – kraugerys, išnaudotojas ir plėšikas. Valdžioje visuomet buvo idiotai, vagys ir gyvuliai: taip ir sakydavo – veržiasi prie valdžios, kaip kiaulės prie lovio. Visi žinojo, kad iš paslydusio, išsitepusio, parpuolusio reikia juoktis, o visokius trečius brolius, silpnesnius, akiniuočius ir kitokius paliegėlius – privalu jei ne niekinti, tai bent jau negerbti. Patys kalti, kad tokie nenusisekėliai.
Laisvalaikiu visi piešdavo ginekologinį giminės medį, nes kiekvienas tvirtai žinojo, kad jie patys – tai iš kunigaikščių, o visi kaimynai – geriausiu atveju – iš bajorų. Jeigu ne mėlyno, tai bent pamėlynavusio kraujo. Todėl ir nosys kai kurių būdavo mėlynos.
Visos šios tradicijos vis dar gyvos iki šių dienų, žmonės joms ištikimi, ir bus ištikimi, kol bus gyvas nors vienas liežuvis. Tai kodėl, sakykite, reikėtų atsisakyti persirengimo papročių.
Kas galvojo, kad šitaip greitai kažkokie europiniai standartai suvaržys tautiškumą ir laisvę. Išvaikys besijuokiančias protėvių vėles, išniekins šimtamečius papročius ir ilgaamžes tradicijas. Viskas buvo gerai, kol neatsirado kažkokie tautinių tradicijų griovėjai. Papročių naikintojai. Nebeleis nei žmonos, nei vaiko žmonėmis padaryti. Nebeleis dabar persirengti, kuo panorėjus. Savo kieme negalėsi pavaizduoti nei žydo, nei čigono. Pajuokauti, kokie jie ne tokie – kitokie – anokie – bele kokie. Geriausiu atveju, dar leidžia iš daktarų ir seselių pasišaipyti.
Aiškiai matyti, kur ritasi pasaulis – į visišką suvaržymų, apribojimų, draudimų ir persekiojimų karalystę. Į kažkokius Viduramžius. Oi, gal ir ne visai į Viduramžius – Viduramžiais būdavo daug geriau, ten būdavo laisvė, ten vyravo pagarba kankinimo papročiams ir deginimo tradicijoms. O dabar – nebeliko išminties, dorybės, pagarbos ir laimės nei baimės. Net jaunimas tautiškuosius Lašininius ir Kanapinius pravardžiuoja kažkokiais Cholesteroliniais ir Marihuaniniais.
Kas beliko iš visos šventės – blynas ir tas, pasirodo, jau ne lietuviškas žodis. Baisu su blynu ir gatvėj pasirodyti – dar apkaltins, kad ir tu pats nelietuvis. Visa laimė, kad dar liko lietiniai, sklindžiai, gal net paplotėliai. Iš pagarbos latviams bus galima suvalgyti kokią pankūką.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Esi nenormalus, vadinasi esi
