Blogiausia, kad ir pats daraisi alergiškas. Arba kai kurių dalykų taip ir neišmoksti daugiau. Ir visai ne todėl, kad esi senamadiškas. Gal esi neišsilavinęs, gal užstrigęs savo provincialios kultūros oloje. Neišmoksti nematyti. Gali išmokti nespoksoti į akis, bet taip ir nepajėgi kur nors Vokietijoje po tarptautinio seminaro drauge su kolegomis ir kolegėmis eiti į nuogalių pirtis.
Negali susitaikyti su savo draugų reakcijų amplitudėmis, kurios skirtingomis dienomis svyruoja nuo ekstatiško pasigėrėjimo savimi, tavimi ir pasauliu – iki depresijos, nusivylimo ir smulkios neapykantos. Niekada nežinai, kokia žolė šiandien kalbės jų lūpomis ir kodėl. Negali nei numatyti, nei įsivaizduoti, kaip jie gali tave įsivaizduoti. Su meile ar neapykanta. Abejingai, aistringai ar – niekaip. Negali suprasti, kokios gilios yra jų neviltys. Kokie išmintingi yra jų džiaugsmai. Neturi tokios vaizduotės, kad galėtum įsivaizduoti, ką galėtum įsivaizduoti, jei turėtum tokią kanapių įaudrintą vaizduotę.
Neturi tokios atminties, kad galėtum prisiminti, ką reikia pamiršti.
Neturi tiek drąsos, kad galėtum išsigąsti.
Ir vėl – neužtenka proto, kad suprastum, jog būti racionaliu – neprotinga.
Beprotiškai neprotinga.
Universitetuose – situacija beveik kaip krepšinio pasaulyje. Vietinėse komandose – užsieniečiai, vietiniai krepšininkai – užsienio komandų gastrolėse. Tavo studentai seniausiai kurio nors užsienio universiteto auditorijose, o tavo paskaitose vis daugiau studentų iš viso pasaulio. Aišku, tuojau pat atsiranda netikėtumų.
Turkų studentės, kurios studijuoja psichologiją, po to, kai baigiasi tavo paskaitų ciklas, tau droviai aiškina, kad paskaitos buvo puikios, įdomios, naudingos, bet, jų manymu, negalima viešai šnypšti nosies, išleidžiant „nepadorų garsą“. Turkijoje, jeigu jau bėga nosis, ją galima nusišluostyti servetėlės krašteliu. Bet pūsti nosį galima tik pasislėpus tualete. Net jeigu mokate imituoti ne trombono, o išilginės fleitos garsą – vis tiek negražu.
Toliau – dar gražiau. Studentų kinų auditorijoje kuriame nors kontekste ištari žodį homosexuality... Stoja kapų ir karstų tyla, paskui kyla triukšmas, visi studentai kalbasi, ginčijasi kinų kalba. Po kelių minučių įnirtingų diskusijų drąsiausias studentas atsistoja ir pagarbiai klausia: „Profesoriau, ar jūs tikrai ištarėte šį žodį“ (to „žodžio“ jis niekaip negali ištarti). Kai tu patvirtini, jis sako: „Tai yra keiksmažodis. Dėstytojas negali ištarti šio žodžio auditorijoje.“ Jo akyse skausmas, kad toks, iš pažiūros neblogas, inteligentiškas profesorius šitaip susimovė.
Studentai japonai sako, kad sunkiausia per paskaitas buvo išlaikyti tavo pomėgį žiūrėti tiesiai jiems į akis. „Kol mes pripratome ir supratome, kad žvilgsnis yra ne puolimas, ne akistata, ne įžeidimas – buvo nejauku.“ Negalima šitaip per paskaitą spoksoti žmonėms į akis. Iki šiol manei, kad tik Niujorko metro rekomenduojama neiti į „akių kontaktą“. Beje, vengti akių kontakto irgi nepatartina – Japonijoje tuomet galvojama, sako studentai, kad „nežiūrintis į akis žmogus ką nors slepia, yra suktas arba ką nors prisidirbęs“. Dieve, galvoji, visi profesoriai kažką slepia (dažniausiai – žinias), o kai kurie iš jų yra sukti ir kažką prisidirbę. Apie juos rašo net laikraščiai ir portalai.
Ko tik nepasitaiko „ant margo svieto“. Mažiausiai pasitaiko tolerancijos. Tiems, kuriems trūksta tolerancijos, visada atrodo, kad tolerancijos yra per daug.
Ir visai nebūtinai tų kultūrinių skirtumų niuansai išaiškėja kažkada nutolusių ir staiga susitikusių kultūrų susidūrimuose. Ne visada mėlynakis blondinas katalikas pasirodo besąs artimesnis už musulmoną iš Afrikos. Vienoje konferencijoje tave kažkodėl apgyvendino viename kambaryje su žymiu europiečiu lingvistu. Vakarais su juo būdavo labai įdomu pasikalbėti. Nesvarbu, iš kokios jis šalies. Neapkalbinėkim. Istorinės gramatikos problemos, trianguliacinės rekonstrukcijos, semiotiniai kvadratai – viskas buvo labai intelektualu. Truputį trikdė profesoriaus pomėgis vakarinio pokalbio metu iš basų kojų tarpupirščių traukti kažkokius dalykus ir, susukus juos į rutuliukus, mesti į kampą už lovos.
O paskui viename kongrese tu ištisą savaitę bendravai su tikru astronautu. Jis tau papasakojo, kaip kosmosas visą erdvėlaivio įgulą išmoko tvarkingumo ir pedantiško kruopštumo. Negali neprisukti ar numesti kokios miniatiūrinės veržlelės, nes ji, nesvarumo būklės, plasnodama kaip plaštakė, naktį – miegant – atskris prie tavo draugo burnos ir jis ją įtrauks į plaučius ir užspringęs uždus.
Arba smulkiai aiškino, kokia rimta problema yra sloga kosmose. Sužinojai ir kaip yra įtaisyti astronautų tualetai. Ir kiek laiko iš kosmoso matosi prieš dvi paras praplaukusio laivo pėdsakas vandenyne. Ir kad Baltijos jūroje palaidotos per karą nepanaudoto cheminio ginklo cisternos jau prarūdijo ir pradeda leisti nežinomą skystį, kuris visai neblogai matosi per erdvėlaivio iliuminatorių. O paskui jūs kalbėjotės, kokia graži mūsų planeta iš aukštybių.
Dar pas kitą profesorių svečiuose kažkodėl nuliūdai, pamatęs, kad visi nuotolinio valdymo pulteliai yra polietileniniuose maišeliuose. Kad nesusiteptų ir tarnautų ilgiau. Gal net po profesoriaus mirties.
Kitokios odos spalvos tavo draugė, gyvenanti ir dirbanti mieste, kuriame yra įsikūrusi Europos Taryba, kartkartėmis apsiverkia, kai turguje jai perkant mandarinus pats natūraliausias, pats prancūziškiausias pardavėjas šlykščiai šypsodamasis stebisi, kodėl ji šiandien neperka bananų.
O kita tavo draugė, nešiojanti A dydžio liemenėlę, visai kitame Europos mieste nuolat susilaukia humoristinių priminimų, kad be reikalo šiandien pamiršo krūtis namie.
Ko tik nepasitaiko „ant margo svieto“. Mažiausiai pasitaiko tolerancijos.
Tiems, kuriems trūksta tolerancijos, visados atrodo, kad tolerancijos yra per daug.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Gal jau laikas pradėti gyventi
