Aišku, kad vos tau paėmus užkratą į rankas, jis stryktelės tau ant pečių ir apsigyvens tavyje per amžius. Net neįtartum, kokie vis dėlto yra rūpestingi vienkartinių rankšluosčių gamintojai ir popieriaus fabrikai. Kaip jie rūpinasi žmonių gyvybėmis ir kovoja prieš ligų sukėlėjus. Kaip jie nekenčia medžiaginių rankšluosčių ir ligų.
Susirūpinusieji kažkodėl paprastai ima rūpintis kitais žmonėmis. Jie dažniausiai žino, kad yra būtina daryti gera kitiems. Jie net mano, kad kiekvienas žmogus turi tokią teisę. Jei galėtų, jie ateitų pas jus į namus vakare, pasibelstų ir iškilmingai pareikštų: mes atėjome jums padaryti gera.
Aišku, jog valdžia rūpinasi, kad žmonėms būtų gerai. Jeigu jau ir nėra visai gerai, tai svarbu, kad piliečiai būtų linksmi, pozityvūs ir laimingi.
Dėkuidie, kad jie dar neturi teisės įeiti į jūsų namus ir pasinaudoti šia savo teise, darydami jums gera. Jūs šalčiausiai galite pasakyti: „Mauk iš čia su savo geru, nes tuojau apipilsiu tave vakarykščia prarūgusia burokėlių sriuba. Man tavo gero nereikia.“ Jūs, kurie taip sakote, matyt, nujaučiate paprastą dalyką: kad norinčiųjų daryti jums gerą intencijos visai nebūtinai sutampa su jūsų geru. Kad pirmiausia reikėtų susitarti, kas yra gera kitiems, prieš pradedant jį daryti jų labui. Gal net atsiklausti jūsų derėtų, susitarti, kaip darysime vienas kitam gera. O ne užpulti su savo geru vidurnaktį iš netyčių.
Gražu pasižiūrėti, kokia susirūpinusi dažniausiai būna valdžia. Ji irgi visados nori gero. Ji taip ir sako: tuoj aš pasirūpinsiu aukštuoju ir visokiu kitokiu mokslu. Ir kadangi iš visų mokslų valdžia labiausiai mėgsta aritmetiką, tai ir pradeda lankstyti savo valdiškų rankų pirštus. Sako: mokyklose vaikai mokosi per trumpai, todėl mokslo metus reikia pailginti. Neklauskite, iš kur jie žino, kad per trumpai – niekam nesako. Arba sako, kad matė užsieniuose.
Tuomet tegu pasižiūri į latvius, kurie, kai iškovojo nepriklausomybę, tai pirmiausia pamokas susitrumpino iki 40 minučių. Sakė, jei nepriklausomybė – tai nepriklausomybė nuo kažkokių nesuapvalintų sovietinių reliktų. Kodėl pamoka turi trukti 45 minutes – vis tiek niekas negali paaiškinti. O keturiasdešimt atrodo visai neblogai. Mendelejevas, kaip žinia, teoriškai pagrindė, kodėl degtinė turi būti 40 laipsnių – ne daugiau ir ne mažiau. Jis labai moksliškai įrodė, kad tai pats geriausias kainos ir alkoholio smūgio į galvą santykis. Savo cheminių elementų sistemą jis sugalvojo jau daug vėliau.
Universitetų, sako susirūpinusi valdžia, turi būti mažiau – kad būtų galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. O tai kaip atrodytų prieš užsieniečius, jeigu skaičiuojant universitetus, reikėtų dar ir kojines nusimauti, jeigu rankų pirštų nebeužtektų – būtų nepatogu.
Todėl reikia tuos universitetus sujungti. Jeigu kokiam universitete visi mokosi apie viską, kas kruta – tokią įstaigą galima pavadinti sveikatos universitetu. Kai vieni gydo arklius, o kiti žmones – vis tiek viskas susiję su ligom ir sveikata. O kai vienam pastate susijungia menai ir technologijos, gali atsirasti kūrybinės industrijos, menų inžinerija arba visokių galų lyderystės. Svarbu tikėti, kad sujungus į vieną, visko atsiranda daugiau ir geriau.
Kiek mokinių turi būti klasėje – aritmetikai irgi žino. Kodėl 30 – ogi skaičius gražus. Ir svarbiausia – pigiau. Aišku, būtų dar pigiau, ir mokytojų reikėtų mažiau, jei klasėse galėtum susodinti po 50 mokinių. Vietos mažoka, bet jeigu dviem aukštais.
Reikia taupyti ir aišku, kad švietimo sąskaita. Nes nėra pinigų. Nes žmonių, norinčių mokėti mokesčius, vis mažiau, o piliečių, norinčių gauti iš mokesčių – vis daugiau. „Jeigu gali nemokėti – nemokėk, – sako smulkus, o ir apystambis verslininkas, – o jeigu gali mokėti – vis tiek – nemokėk.“ Kodėl turėtų mokėti, jeigu jo draugai irgi nemoka. O be to – visiškai aišku, kad visi, kas tik gali – nemoka, o valstybė vis tiek kažkaip išsilaiko.
Na, gal koks biudžetininkas sumoka, ir už jo pinigus koks nemokėtojas ima ir atsigula į ligoninę. Atsigulęs stebisi, kad ligoninė dar yra, kad ne visi gydytojai pabėgo į mokesčius mokančių žmonių šalis. Stebisi, kad gavo veltui operaciją už tūkstančius eurų. Kad vaistus jam kompensavo iš ligonių kasų. Net patekęs į kalėjimą banditėlis galvoja – visai neblogai, dar ir valgyti duoda, ir kalėjime biblioteka yra. Matyt, valstybėje pinigų – yra.
Aišku, jog valdžia rūpinasi, kad žmonėms būtų gerai. Jeigu jau ir nėra visai gerai, tai svarbu, kad piliečiai būtų linksmi, pozityvūs ir laimingi. Yra žinoma, kad žmonėms yra daug linksmiau būti linksmais, nei kokiais nelaimingais. Be to, linksmi daugiau dirba ir daugiau gero padaro kitiems. Tie gerieji, pozityvieji viskuo – ir gyvenimu, ir valdžia – būna labiau patenkinti, nei tie niurzgliai nelaimingieji.
Ir svarbu, kad galėtum išmatuoti – kiek tie žmonės yra laimingi. Visi žino, o ypač aritmetikai, kad 30 procentų pozityvumo gyvenime yra per mažai. O 70 procentų – tai jau būtų aiškiai per daug: dar visi pradėtų laipioti sienomis arba šokinėti nuo tiltų iš laimės. 50-50 yra pats tas. Laimę ir džiaugsmą svarbu dozuoti teisingai.
Aišku, yra šiokių tokių įtarimų, kad žiniasklaida mėto kasdienių naujienų perlus tau po kojomis, nes norėtų paversti tave palaimingai kriuksinčia kiaule. Bet žinai, kad tau ji nori tik gero. Tik todėl ji tau pasakoja apie ligas, avarijas, žudynes ir katastrofas. Ji tik nori, kad tu ir vėl susirūpintum kitu žmogumi. O, tas rūpesčio džiaugsmas, kai žmogui kažkas nepavyksta. Susirūpinimo kilnumas. Taip ir norisi pasirūpinti tuo nelaimėliu, kuo labiau vargšeliui nepasisekė – tuo labiau pasirūpinti. O, tas saldus liūdesys dėl kito žmogaus nelaimės.
Šiandien tu visiems reikalingas linksmas. Kad nepradėtum galvoti visai kitaip. Kad feisbuke neparašytum – eikit, rūpintojėliai, velniop.
Kai draugai vilioja tave į vegetarijos, beisbolo, numizmatikos, mokslų ir menų trajektorijas – jie tik laukia, kad su tavimi būtų apie ką pasikalbėti. Kai jie stengiasi įtraukti tave į žaidimų, malonumų, knygų, kelionių džiungles – jie tik nori, kad jus sujungtų bendra aistra meškerėms, dietoms, sportams, kortoms, gėlėms arba peteliškėms. Kai giminės pageidauja, kad tu galų gale susituoktum, supranti, kad jie rūpinasi tavimi. Kad nesugalvotum, jog naudinga pabūti vienam. Kad neprisimintum, kaip svarbu yra liūdėti ir verkti. Kad neužsimanytum bent kartą gyvenime beviltiškai įsimylėti. Kad jokiu būdu nepasijustum nelaimingas.
Supranti, kad ir tavo bičiuliai, kviečiantys į kompaniją parūkyti irgi išgerti – neabejotinai rūpinasi tavimi. Kad pailsėtum, kad atsipalaiduotum, kad supanašėtum. Kad tave būtų galima suprasti. Kad galėtumėt kalbėtis, kaip lygūs su lygiais. Kad tu būtum paprastesnis, lengvesnis, laimingesnis. Kad juoktumeisi iki ašarų. Kad visiems būtų geriau. Šiandien tu visiems reikalingas linksmas. Kad nepradėtum galvoti visai kitaip. Kad feisbuke neparašytum – eikit, rūpintojėliai, velniop.
Ir tuomet tu kažkodėl prisimeni savo puikiąją draugę I., kuri yra tavo akių gydytoja. Ji, kai rūpinasi tavo regėjimu, niekados neišrašo tau pakankamai stiprių akinių. „Nereikia pataikauti akims. Jeigu duosi akims, ko jos prašo – akys įpras tingėti, nusilps ir tuojau paprašys dioptrijų dar daugiau, – sako ji. – Akys nori nedirbti, akys geidžia, kad joms visą laiką būtų lengviau. Akys nori, kad dirbtų dioptrijos, o jos pačios galėtų ilsėtis.“
Ir iš viso, pagalvojus – kartais visai neblogai truputį neprimatyti. Sveika nesijaudinti, kad valgai kenksmingus dalykus. Nematuoti nei gerojo, nei blogojo cholesterolio. Nekreipti dėmesio, kad gyvenimas neteisingas. Nebūti Petru – Uola. Nepriklausyti teisuolių akademijai. Nepasidaryti priklausomu nuo kasdienės laimės būsenos.
Gal tik verta norėti meilės, nors žinai, kad be meilės – daug paprasčiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Valdžios senatvė ar radikulitas
