Šitas tekstas paprastas, bet jis tikrai patiks ne visiems. Jis kaip tik ir neturi patikti, greičiau – atvirkščiai: papiktinti, suerzinti, sunervinti, sujaukti. Niekam nepatinka tas vidinis balsas, kuris apsigyvena žmoguje ir neleidžia jam elgtis laisvai, nerūpestingai ir laimingai. Taip, kaip jis gyveno anksčiau. Ir tie mokslininkai irgi nepatinka – ir kodėl jie nesugalvoja ne tik vakcinos nuo covido, bet ir universalaus skiepo apskritai – nuo visų milijonų virusų, kurie tyko ir laukia, kad galėtų sugadinti mums gyvenimus.
Arba išrasti virusą, kuris suėstų visus virusus. Nes jų jau buvo žmonijos istorijoje šimtai, ir šitas – tikrai ne paskutinis. Po šito – pasirodys kitas. Po-virusinė žmonių karta, tikriausiai, jau neegzistuos. Visas pasaulis nuolatos bus prieš-virusinis ir šiek tiek karantininis. Taip buvo visados. Tie virusai vėl ir vėl, ne vieni, tai kiti: ateis, išlįs, įsigalės, išnyks, pasikartos – tik klausimas – kada ir vėl, kaip dažnai, kaip labai.
Visas pasaulis nuolatos bus prieš-virusinis ir šiek tiek karantininis. Taip buvo visados.
Ir todėl trys dalykai, kuriuos reikės įsidėmėti. Arba tiems, kurie netikės – reikės pasistengti jų neprisiminti. Kaip toj pasakoj – reikės nepamiršti, kad negalima prisimint balto dramblio.
1. Teks mažinti kontaktų: susitikimų, bendravimų, atsipalaidavimų, nuotykių skaičių. Idealu būtų turėti uždarą kompaniją – nebūtinai mažą, bet būtinai uždarą, kurios nariai bendrautų tik tarpusavyje ir nė vienas nesusitikinėtų su asmenimis iš kitų kompanijų, su atsitiktiniais žmonėmis. Negražus palyginimas, bet kaip su sekso partneriais: geriausia turėti vieną, kuris neturi jokių kitų – tiktai tave vieną. Jeigu ne – tai tenka dalyvauti begalinėse sekso ir viruso grandinėse: nes jeigu tu su ja, o jinai su kitu, o tas kitas – su trečia, o ta trečia – su septynioliktu, septynioliktas – su šimtas dvidešimt ketvirta – tai mes visi su visais partneriais atsiduriame vienoje didelėje lovoje arba anksčiau ar vėliau – vienoje palatoje. Nesmagu.
2. Kadangi nepajėgsim nebendrauti, tai būti kartu reikės trumpiau ir iš toliau. Kiekvienas sergantis (net nežinantis, kad serga – lygiai taip pat) skleidžia, spinduliuoja, barsto, dalina, sėja virusus. Žmonių užsikrėtimas grynai mechaniškai priklauso nuo virusų kiekio: per trumpesnį laiką gaunama mažiau, ir jeigu atstumas nuo virusų šaltinio bus didesnis – irgi mažiau. Jei atstumas mažas – reikėtų bendrauti trumpiau, arba jeigu tenka būti kartu ilgiau – atstumas turėtų būti didesnis. Net lėktuvais, sako, geriau skristi su persėdimais, keletu – bet trumpiau, nei vienu – bet ilgai. Kažin, kaip geriau, bet vis tiek nemalonu.
Nusiplovus rankas – galima dar ir skysčiu pasipurkšti, jeigu dar neišmokome rankų plauti ilgai ir kruopščiai – kiekvieną pirštą atskirai.
3. Visi paviršiai gali būti viruso židiniai. Dar neblogai, kad virusai netykoja ir nešokinėja nuo paviršių žmonėms ant galvos. Norint užsikrėsti, reikia paliesti paviršius ir tuomet jau virusais aplipusia ranka – paliesti veidą, nosį, akis – gleivines. Pačiam tuos virusus pasiimti ir užsidėti. Arba – nenorint – neliesti, arba palietus – dezinfekuotis. Susilpninti viruso veikimą arba virusus dezaktyvuoti visiškai. Nusiplovus rankas – galima dar ir skysčiu pasipurkšti, jeigu dar neišmokome rankų plauti ilgai ir kruopščiai – kiekvieną pirštą atskirai. Normalūs žmonės – tai ne kokie chirurgai, kad ilgai terliotųsi. Nuobodu.
Kaukės ir pirštinės sukuria iliuzinį saugumo jausmą. Galima įsidrąsinti, kad jau saugu – ir pirštine brūkštelėti per veidą, arba pasitaisyti kaukę, arba neplauti pirštinių, arba neplauti rankų. Kai pagalvoji, tai kiek žmonės turėdavo laisvo laiko, kai jiems nereikėdavo plauti rankų. Jau nekalbant apie picų kepėjus, kurie, grįžę iš tualetų šūdinom rankom minkydavo tešlą – kad būtų greičiau, nes visi jau laukė picų ir buvo didžiulė eilė.
Ekstravertams, tikriausiai, bus daug sunkiau: teks mokytis nuolat galvoti apie save. Prisiminti, kad esi ir kaip esi. Intravertai jau buvo tam pasiruošę. Baisu pagalvoti, kiek laiko jie praleido neteisingai, nelaimingai, veltui ir kvailai: kai dar galima buvo gyventi – laisviau, linksmiau, paprasčiau.
Tais laikais, kai virusai dar negirdėjo apie save viso to, ką žmonės apie juos dabar sužinojo ir suprato.
