Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Liutauras Degėsys: Sveiki sulaukę...

Tas jausmas, kai sulaukdavai šviežių bulvių... Iš karto – tuojau pat – nebenorėdavai senų: tos naujosios – burnoje tirpstančios, kvepiančios, saldžiosios bulvelės – reikšdavo, kad jau galima pradėti gyventi iš naujo, žengti į naują gyvenimo etapą, kuriame viskas – kitaip: naujau, skaniau, viltingiau.
Liutauras Degėsys
Liutauras Degėsys / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dar būdavo pirmieji šviežieji agurkai kovo mėnesį. Vasarą – pirmieji obuoliai – ankstyvieji, sultingieji – greitukai, baltukai. Ak, bet obuoliai būdavo su kirminėliu. Nusipirkus grietinę parduotuvėje, turėdavai skubiai valgyti, nes ji surūgdavo per dvi dienas. Pieną reikėdavo gerti greitai, nes kitą dieną jis sugiždavo, bet jei nespėdavai išpilti, trečią dieną jis surūgdavo – pavirsdavo rūgpieniu, kurį galėdavai valgyti šaukštu. Alaus butelį parduotuvėje reikėdavo apžiūrinėti, nes po savaitės gėrimas jau būdavo susidrumstęs ir gąsdindavo, kad tuojau nušaudys kamštelius. Iš amžinesnių dalykų buvo tik kilkė pomidorų padaže.

Po truputį – lėtai, bet užtikrintai – atėjo daug geresni laikai. Netikėtai, bet ryžtingai atsitiko ilgai lauktas stebuklas: pasižiūrime, jei tik netingime, į prekių galiojimo datas ir palaimingai atsidūstame: o, dar tris savaites galiosianti grietinė. Dešra bus ne tik valgoma, bet – taip ir parašyta: „geriausia“ – iki Kalėdų. Makaronai gali pergyventi tave – jų galiojimo laikas baigsis po trejų metų. Galėsi juos palikti giminaičiams testamentu. Šis gražiai įpakuotas, truputį plastmasinis pyragaitis su visu savo kremu gali sulaukti žiemos. Pirk tortuką vasarą ir su juo galėsi pasitikti naujuosius metus. Tuose obuoliuose negyvena jokia kirmėlė, ir ta obelis nėra gyvenime mačiusi amaro. Niekada nesurūgstantis alus. Dešimtmečius nesenstantis vynas. Amžinai galiojanti degtinė...

Ir tuomet – norisi dar daugiau: plastikinių – nepasenstančių langų. Neišblunkančio, nenusidėvinčio, niekada neremontuojamo euroremonto. Draugystės iki grabo lentos. Amžinos meilės. Greitai veikiančių tablečių nuo bet kokio skausmo ir nuo visų įmanomų pasaulio ligų. Ramių, paklusnių, tik labai gerai besimokančių, visuomet ir visur pirmaujančių – geriausių vaikų. Patogių, lengvai dresiruojamų šunų. Prieraišių ir mylinčių kačių. Išmintingų papūgų. Ištikimų akvariumo žuvyčių. Kasdien prižiūrimų ir ašaromis laistomų kapų. Linksmų, neisteriškų, jogos nelankančių, pinigų nereikalaujančių moterų. Moterų – virtuvinių kombainų. Paklusnių, neįkyrių ir tvarkingų vyrų. Vyrų – bankomatų...

Vienas rašytojas buvo penkioms minutėms nuvažiavęs į Europą. Į kažkokį blogą miestą, kuriame buvo emigrantų. Jam nepatiko – buvo nešvaru, vėjyje skraidė ne žuvėdros, o popieriai. Negana to, patys žmonės jam pasirodė nevalyvi. Man atrodo, kad jis nebuvo Forumo kino teatro salėje, kurioje žmonės žiūrėdami pokemonus valgė popkornus. Jis senokai buvo apsilankęs vidiniame Vilniaus gastronome kieme, kuriame negražiai apsirengę vyrai vaišinasi gaiviaisiais gėrimais. O dar jis vaikystėje tikrai neturėjo tetos, kuri jam atėjus į svečius, tykotų su drėgnu skudurėliu rankoje, ir vos jam pajudėjus, pavalytų grindis toje vietoje, kurioje jis tik ką stovėjo. Neskaitė tas rašytojas ir lietuvaitės emigrantės dienoraščio, kuriame ji pasakoja, kaip vyras – vokietis jai aiškina, kad išsimaudžius vonioje, reikia tą vonią sausai išvalyti su servetėlėmis, kad ant vonios krašto neliktų nė lašelio vandens – nes taip visados darydavo jo mylima vokiška motutė, kol jis dar nebuvo vedęs lietuvaitės.

Tik jei norite taip daug, tai tuojau reikės dar daugiau: ko gero, užsimanysite amžinų, teisingų moralės normų, universalių elgesio taisyklių ir teisingų įstatymų.

Ak, gali užkliūti ne tik valyvumo, bet ir kiti visuomenės standartai. Juk kartais taip norisi nuspėjamų, padorių ir teisingų žmonių. Kaimynų, kurie būtų pakankamai linksmi, bet nešoktų per naktis ant savo grindų, bet ant tavo lubų. Kurie nerūkytų niekur – nei gatvėje, nei autobusų stotelėje, nei laiptinėje, nei balkone. Geriausia – savo miegamajame, ir tai – po antklode. Norisi, kad žmonės nesmirdėtų troleibusuose. Kad prieš lipdami į baseiną, nusipraustų po dušu ir tau nereikėtų plaukioti tų žmonių plaukų, prakaito ir visokių nešvarumų vaivorykštėse. Kad koldūnų gamintojai ir restoranų virėjai, grįžę iš tualeto, nusiplautų bakterijas nuo delnų ir neminkytų tešlos šūdinom rankom. Nors kai pagalvoji apie valgyklos šaukštą, kurį tu taip švelniai dabar bučiuoji lūpomis – kokiose burnose jis prieš tai yra buvęs, kiek žmonių prieš tai jį yra aplaižę – norisi nešiotis savo šaukštą ir niekam jo neskolinti.

Tik jei norite taip daug, tai tuojau reikės dar daugiau: ko gero, užsimanysite amžinų, teisingų moralės normų, universalių elgesio taisyklių ir teisingų įstatymų. Pavyzdžiui, įsigeisite, kad visi darytų tik gera. Ir kai tik visi turės teisę daryti vienas kitam gera, pas jus vakare irgi pasibels žmogus, kuris pasakys: „Įleiskite, aš atėjau daryti jums gera“. Duokdie, kad jo „gera“ – būtų gera ir jums. Nes labai dažnai mūsų gėrio sampratos truputį nesutampa. Nelabai sekasi ir su amžinaisiais dorovės principais: kada paskutinį kartą pasidalinote su vargstančiaisiais savo turtais (turtais – ne baltais centais iš kišenės). Ką pats asmeniškai padarėte, kad kupranugariai nelandžiotų per adatos skylutę. Kiek kartų atkišote savo kairį skruostą, kai gavote per dešinę ausį.

Ir toliau – dar blogiau: reiktų kartkartėmis pasitikrinti savo amžinąsias moralines nuostatas. Verta kritiškai pasižiūrėti, ar kartais jūsų aukštieji impulsai ir visokios moralinės aukštumos – nėra tik jūsų susikurtos iliuzijos. Banaliausias pavyzdys – ar nėra taip, kad šelpdami elgetą – iš tiesų tik gėritės ir giriatės savo labdaringumu. Ar nėra jūsų labdara – tik plėšikiškai įsigyto turto menkas trupinėlis – vadinamajai sąžinei nuraminti. Arba, kai jums atrodo, kad „šitaip tikrai niekuomet, jokiu būdu nepadaryčiau“ – gal tik nepasitaikė situacija, kuri jus išbandytų ne skurdu, o turtu. Kažin, kaip atlaikytumėte išbandymą valdžia. Gal tik neturėjote progos pabandyti ką nors valdyti. Gal esate tokie moralūs tik todėl, kad neturite sveikatos arba drąsos – nusidėti. Esate tokie geri tik todėl, kad nemokate suklysti.

Ir atvirkščiai – ar nėra moraliniai nuopuoliai jau seniai pavirtę realybe. Nors kol kas jie atrodo iliuziniai, netikri: „Čia tikrai ne apie mane, čia – apie tuos išsigimėlius“. Kai atrodo, kad blogis jūsų neįveikė, kad jūs jam gražiai atsispyrėte. Arba vis dar tiesiog atrodo, kad viskas gerai, tik kažkodėl vis daugiau žmonių, kurie su jumis nesisveikina.

Gali būti, kad jums patinka poezija. Gal mėgstate tokius eilėraščius – kaip svogūnus – tokius specialius – kurie taip ir padaryti, kad galėtumėte, vos paskaitę – pradėti verkti. Gal esate tokios romanų skaitytojos ir pirkėjos, kurios, eidamos skaityti, iš anksto nešasi į lovą nosinę, nes žino, kad verks. O paskui viena kitai pasakojate – kaip verkėte, kiek verkėte ir kuriam puslapy – dar labiau. Ir kad herojė labai panaši į jus – tą sekmadienį, kai buvote Maljorkoje (Šventojoje) be vyro ir be vaikų. O tuose romanuose, aišku, yra daug filosofijos apie gyvenimą ir meilę. Tokį romaną skaitant jūs neišvengiamai pradedate jausti, kaip jūsų pilve veriasi begalybės ir proto gelmė. Kaip po visą kūną pradeda bėgioti – „šiurpuliukai“. Ir kai jau suprantate, kad esate pajėgios pajusti – kaip jūsų pilve veriasi jūsų gelmė, nuo to – dar labiau pašiurpstate – nuo šito sugebėjimo pajusti ir nuo susižavėjimo savimi. Ir ne tik sėdite visos pašiurpusios, bet dar ir kitus šiurpinate.

Kartkartėmis verta pasitikrinti ir savo poetinį skonį. Išsirinkite, kurios eilutės jums patinka labiau: „ tu gali apipilti merginą deimantais, bet ji prisimins tik bučinį į kaklą prie laužo“ ar, pavyzdžiui: „tu gali apipilti merginą srutomis, bet ji prisimins tik bučinį į užpakalį prie vandens“...

Ir svarbiausia čia, žinoma – ne pasirinkimas. Svarbiausia – ta akimirka, kai supranti, kad tenka rinktis nuolatos. Kiekvieną minutę. Arba – galima pasirinkti, kad jau nesirinksi. Kad viskas – ir taip – neišvengiamai įvyks be tavęs...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?