Tai taip ir lieku išsižiojęs. Aišku, prisimenu anekdotą, kur vyras, užklupęs savo žmoną svetimaujant su jo draugu, išsitraukia pistoletą, ima ir nušauna tą šeimos draugą. Ir tuomet ta neištikimoji žmona su priekaištu ir užuojauta sako savo vyrui: jei ir toliau taip darysi, tai greit visai liksi be draugų. Tai dabar ir galvoju: tie rinkėjai – kaip tie vargšai raguoti vyrai – iš tiesų gali pradėti šaudyti, bausti neištikimaujančias partijas, nebalsuoti už jas. Tiktai kas tiems rinkėjams belieka – draugų vis mažiau ir mažiau.
Ar tik ne klasikinė ekonominė politika moko, kad partijos tam ir padarytos, kad per jas politikoje būtų atstovaujama materialiniams interesams: žmonių grupių, sluoksnių, klasių interesams. Išreiškiami visokių didesnių socialinių darinių lūkesčiai, kartais – gal net ginami visos visuomenės interesai.
Jau tikrai tos partijos neturėtų būti kuriamos draugų, chebrų, gaujų ir giminių interesams atstovauti. Ir tuo pat metu niekaip negali žmonės išsivaduoti iš kažkokios nuojautos, kad šitoje žemėje po partijų vėliavomis kaunasi mažos, bet stambios grupuotės, atstovaujančios savo klanų interesams.
Kas, kad kitos varžybos negreit. Kas, kad kai kurie žaidėjai pereis į kitą komandą. Juk svarbiausia – dalyvauti, manyti, kad jie – tavo – ir galvoti, kad tu jiems labai reikalingas...
Nuolat ir nuolat, kai vieni sako, kad kovoja už individo laisvę, o kiti už demokratiją, o treti už tėvynę, kai vieni vadinasi kažkodėl liberalais, o kiti – įvairumo dėlei – socialdemokratais, visą laiką matyti – būtent, ne staiga išaiškėja, o visą laiką matyti – kad čia tariasi ir kaunasi kažkokie klanai: arba dėl degtinės gamybos monopolio, arba dėl teisės pardavinėti elektrą, arba dėl laimės valdyti geležinkelius.
Ir kai nesusitaria, nepasidalija ko nors – tai ima ir išsitraukia iš rankovės kokius nors kozirius arba iš kišenės – valstybės organus: specialiąsias tarnybas, prokuratūras ir teismus. Ir daužosi, kaip tie vaikučiai smėlio dėžėse – įstatymų kastuvėliais ir teisėsaugos kibirėliais per makaules. Arba sako: aš su tavimi nežaidžiu. Arba apsivardžiuoja. Arba bėga pasiskųsti mamai-prezidentei. Kuriai irgi nelengva – ji yra visų motina ir todėl neturėtų vienų vaikų mylėti labiau už kitus. Na, nebent tai būtų ne jos vaikai, o kažkokie pavainikiai iš buvusių partinių santuokų.
Ką čia gali pasakyti, žmogau iš gatvės – žmogau, neįleistas į politikos virtuvę. Tik per siaurą, apdulkėjusį žiniasklaidos langelį bandantis įžiūrėti, kas ten vyksta politikos rūmuose. Taip ir matai save, pasistiebusį, su viltimi spoksantį per artėjančių rinkimų tvorą – į deputatų sodą, kur daug ponų, kur visi jie tokie gražūs.
Geriausiu atveju – žmogau, tu matai tik putojančias politikos bangas. Pro kurias visai nematyti povandeninio ekonomikos pasaulio. Jau turbūt seniai patikėjai, kad partijos turi tik politinius interesus. Kad kuo daugiau politikos tavo gyvenime – tuo daugiau laisvės. Jau tuojau, jau greit, neužilgo – ir tave prisimins – nes jau praėjo ketveri metai nuo to laiko, kai tu buvai labai reikalingas.
Kai nuo tavęs priklausė, ką išrinkti, kada išrinkti ir kur išrinkti. Kai niekas tuomet nesakė, kad tavo balsas į dangų neina, o atvirkščiai – kvietė tave, viliojo, sakė, kad tu svarbus ir labai reikšmingas. Kai skaičiavo tavo nuomones ir drebėjo dėl tavo reitingų.
Aišku, juokėsi iš tavo naivumo, aišku, leido ir tau pažaisti suaugusį. Nes po to, kai rinkimai pasibaigė – vėl ir vėl pasakė: užteks. Viskas baigėsi, užteks tų žaidimų. Jūs mus išrinkote, ir dabar ketverius metus mes darysime, ką norime... Lyg ir girdėjai, žmogau, apie kažkokį vilčių nepateisinusio deputato atšaukimo mechanizmą. Tik žinai, kad taip niekada nebuvo – kad rinkėjai savo išrinktąjį atsišauktų. Kad pasakytų jam, jog jo įgaliojimus atima. Kad jis negali būti savavališkas, nes neturi savo valios, o tik rinkėjų jam suteiktą jėgą ir valią. Taip nebuvo, o tai reiškia, kad šitaip nebūna. O nebūna – reiškia – nebus.
Jau geriau būtum girdėjęs dar mažiau: o tai dar prisiminsi kažkokį valdžių atskyrimo principą, kuris sako, kad vykdomoji valdžia ir įstatymus kuriančioji valdžia turi būti atskirtos. Kad tie patys žmonės negali būti ministrais ir tuo pat metu – deputatais, nes tuomet parlamentuose patys sau priiminės tokius įstatymus, kuriuos patys ir vykdys. O kai negerai vykdys, tai tuojau – kaip deputatai patikrins save – kaip ministrus – ir, tikriausiai, save nubaus. Duos per kairįjį skruostą su dešine, o su kaire ranka – dar ir savo dešinį skruostą palaimins.
Gal tikrai – belieka tik sportinis interesas – išsirinkti liberaliausią lažybų bendrovę ir balsuojant statyti už vieną komandą: žiūrėti, kaip jie žaidžia, kaip kaunasi, kaip stengiasi dėl savo (jie sako, kad dėl mano) pergalės. Patikėti, kad jų pergalė tai ir yra mano pergalė.
Juk taip ir sakai – kai sporte laimi tavo komanda – ir dainuoji: mes laimėėėjom, mes laimėėėjom... Gal ir tavo ta pergalė, tik kad nieko tu ten nedarei, tik sėdėjai, valgei čipsus, žiūrėjai, rėkei ir švilpei. Mojavai rankomis. Norėjai, kad taviškiai laimėtų. Keikei blogą teisėją ir laukei, kad varžovams būtų blogiau. Kad tik jie neįmestų, kad neįspirtų, kad jie kur koją nusisuktų.
Nes kuo blogiau kitoms komandoms, tuo geriau tau. Nes kai laimi taviškiai – tu irgi laimi. Ir kai pralaimi kitos komandos – tau smarkiai geriau. Nes svarbiausia – pergalė. Tau pavyko.
Na ir kas, kad po rungtynių tavo komanda sulipo į autobusą ir išvažiavo. Kas, kad kitos varžybos negreit. Kas, kad kai kurie žaidėjai pereis į kitą komandą. Juk svarbiausia – dalyvauti, manyti, kad jie – tavo – ir galvoti, kad tu jiems labai reikalingas...
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Šventė, kuri visados su mumis