Nejuda beveik, tik kvėpuoja, tik seimūnų liežuvius judina ir ministrų akis varto. Matyt, galvoja, ką čia dar tokio – tuo pačiu – reformavus. Ir juokas ima, ir gaila – galvoji, gal jau pati atsitiesti negali, gal jai reikia pagalbos.
Gal reikėtų popieriaus paduoti – o gal apseis, nes ne kartą ji yra ne popieriumi, o tiesiog visais savo piliečiais pasišluosčiusi. Prižadėjusi buvo gausybę dalykų – ministerijas sujungti ir perkelti, o gal pirma – perkelti, paskui sujungti. Gąsdino – nesuprasi – neva tai alkoholikų, neva tai alkoholio apribojimais. Žadėjo, kad viskas mums bus gerai, o dabar atrodo, kad jai pačiai – nekas.
Valdžios manymu, gyventojai gali nieko neveikti – tik laukti, kol už juos bus viskas padaryta, nuspręsta, pagerinta ir reformuota. Nes reformuoja ir tobulina – tik valdžia ir specialistai, o ne kažkokie žmonės, kurie nieko nesupranta.
Žiūri į susirietusią valdžią ir niekaip nesupranti, ar čia jai laikinas priepuolis, ar jau – senatvė. Prisimeni, kad kiekviena valdžia vos atėjusi visuomet pretendavo būti visų savo piliečių tėvu ir motina, žadėjo spręsti visas savo vaikams iškylančias problemas, pasirūpinti jais – visose srityse, net ir tose, kur tie vargšai gyventojai gal nelabai ir norėjo, kad jais rūpintųsi – norėjo tik kad leistų gyventi.
Tėviškumo jausmas – kokie sociologai gal pasakytų – paternalizmo funkcija – šioje valdžioje irgi aiškiai matėsi nuo pat pirmųjų tėvystės dienų. Jeigu būtų galėjusi, turbūt, būtų pati viską vietoj piliečių padariusi. Įtikėjo toji valdžia, kad tai ji pati viską kuria, stato, gamina, o piliečiai jai tik trukdo, nes amžinai kažko nori, ir kaip kokie paaugliai nuolatos nepatenkinti.
Valdžios manymu, gyventojai gali nieko neveikti – tik laukti, kol už juos bus viskas padaryta, nuspręsta, pagerinta ir reformuota. Nes reformuoja ir tobulina – tik valdžia ir specialistai, o ne kažkokie žmonės, kurie nieko nesupranta. Žmogeliai patys taip ir prisipažįsta burbėdami: „Nesuprantam, ką čia ta valdžia ir vėl su mumis išdarinėja“. Jeigu nesupranta, tai tegu tyli ir laukia. O valdžia už tai, jei gerai elgsis, žadėjo juos pamaitinti, aprengti, į mokyklą nuvesti, duoti smulkių saldumynams ir ką nors pridėti prie pensijos.
Rūpestis yra gerai, smagu, kai tavimi kas nors rūpinasi. Tik kai kuriuos piliečius, nelygu jų politinis amžius, nuolat apimdavo egzistencinis nerimas. Vyresni kažkodėl prisimindavo, kad tokiu rūpinimusi juos žadėjo apgaubti prieš tai vadovavę politikos tėvai. Visos buvusios vyriausybės žadėjo aprūpinti visus, bet dažniausiai nusivildavo ir savimi, ir savo vaikais, ir palikusios savo globotinius, pasirūpindavo savimi, pavalgydavo, apsirengdavo, sėsdavo į istorijos traukinį ir išvykdamos užleisdavo savo vietą naujiems ministrams-tėvams.
Naujieji politikai, žinoma, pirmiausia įsivaikindavo visą tautą, parašydavo pasižadėjimų programą, išdalindavo pažadus ir pradėdavo galvoti, ką čia su tais pažadais daryti. Todėl tie senesnieji piliečiai ir prisimindavo ne tik šias, bet ir visas kitas jau buvusias valdžias, ir jau nieko nelaukė, nesitikėjo ir nesidžiaugė.
Visiškai jauni piliečiai – patikėję vizijomis ir sapnais, apgauti savo pačių entuziazmo ir paveikti politinių hormonų – puldavo valdžiai padėti, patys veržėsi į postus, gaudavo per galvą ir atsistodavo į eilę laukti, kol senoji valdžia pavalgys, atsiraugės, trupinėlius susišluos – ir tuomet gal ir jauniems atiduos kokių išaugtinių partinių rūbelių – panešioti.
Aišku, pasitaikydavo ir piliečių-paauglių, kuriems niekas neįtikdavo ir viskas būdavo blogai. Jie niekindavo tėvus, tyčiojosi iš jų ir visaip prieš valdžią burbuliavo. Kai tik valdžia puldavo rūpintis kuo nors, jie akimirksniu visur įžiūrėdavo grėsmę savo laisvei.
„Kai tėvai prisiima teisę mus globoti, tuo pačiu jie neleidžia mums patiems savimi pasirūpinti“, – sakydavo paaugliai. „O mes norime laisvės nuo visokios priklausomybės“. Kai valdžia verkdama priekaištaudavo, kad ji rūpinosi, gal net visą gyvenimą jiems paaukojo – tie piliečiai-paaugliai visados atrėždavo grubiai: „Mums nereikia jūsų rūpesčio, mes neprašėm jokių aukų. Mes tik prašėm palikti mus ramybėje ir leisti gyventi ir dirbti mums patiems. Mes tik prašėm – jei negalite padėti, tai bent netrukdykite. Jei negalite pagelbėti – tai bent nepakenkite mums“.
Ak, istorijos nuolat kartojasi. Štai ir vėl matai vargšę valdžią klūpinčią, pasilenkusią užsirišti aukštojo mokslo reformos raištelio, ir karštligiškai ieškančią – ką čia dar tuo pačiu pritūpimu nuveikus. Kokių dar mokesčių prigalvojus, kokią naktinę reformą prasukus ir ką su tais savo piliečiais-vaikais padarius.
Žiūri į susirietusią valdžią ir galvoji: atsikels ar ne. Ir kai atsikels, kažin, ką atsineš: saldainį ar diržą. Tikriausiai, abu iš karto pilnose rankose. Duos ledinuką pačiulpti ir lieps susiveržti pilvus arba kaklus.
Ir tau pasidaro taip gaila, taip gaila.
Tik ne valdžios, o tokio vaikiško – taip ir nesuaugusio – savęs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: O tempora, o mores…
